Caring babysitters for your kids

Sveiki atvykę!

"G & RitaRa" - tai vaikų judesio ir laisvalaikio studija.

Plačiau apie paslaugas

http://gyvenimas.delfi.lt/namai_ir_seima/judejimo-igudziu-lavinimas-namuose-pratimai-negalia-turintiems-vaikams.d?id=58635453

Tyrinėdamas įvairius daiktus, vaikas gauna informacijos apie jų formą, kvapą bei skonį – taip išmoksta jais naudotis ir kaupia žinias apie pasaulį. Tuo metu formuojasi žmogaus atmintis, vaizduotė ir mąstymas. Anot kineziterapijos specialistės Ritos Rapalienės, vaikams su cerebriniu paralyžiumi, kuris atsiranda dėl ankstyvo galvos smegenų pažeidimo, pasireiškia judėjimo, regos, klausos ir kalbos sutrikimai – jie varžo vaiko erdvės suvokimą, trukdo pajausti savo kūną ir pažinti pasaulį.

Anot kineziterapeutės, ypatingai svarbu kuo anksčiau pradėti lavinti vaiko judesius ir pojūčius, nes jie lemia racionalų pasaulio pažinimą ir padeda išvengti arba sumažinti protinio vystymosi atsilikimą.

Kineziterapeutė aiškina, kad cerebriniu paralyžiumi sergančių vaikų oda dažnai yra daug jautresnė, todėl jie priešinasi ir baiminasi prisilietimų. Kadangi ši baimė vaikams trukdo užmegzti ryšį su išoriniu pasauliu, pirmiausia reikėtų stengtis odos jautrumą sumažinti.

„Cerebriniu paralyžiumi sergantys vaikai labiau toleruoja stipresnius, gilesnius prisilietimus, tačiau kontaktą pradėti reikėtų švelniomis priemonėmis. Tam tinka vata, kailis, minkšti teptukai, žaisliukai, pirštai ar maudymosi kempinės. Jais reikėtų glostyti, kutenti, trinti bei spausti įvairias vaiko kūno dalis. Patartina pradėti nuo mažiausiai jautrių kūno vietų, o kiek vėliau, kai vaikas pripranta prie įvairių dirgiklių, galima pereiti ir prie jautriausių vietų. Stebėkite vaiko reakciją – kai pajausite, kad vaikas pradeda priešintis, masažą nutraukite“, – pataria R. Rapalienė.

Prisilietimai, judesiai ir rega vysto žmogaus kūno suvokimą ir lavina erdvės pojūtį. Kadangi sergant cerebriniu paralyžiumi šios veiklos yra pažeistos, tokiems vaikams kūno dalių pojūtis susiformuoja žymiai vėliau. Anot specialistės, kūno dalių pažinimą galima lavinti įvairių veiklų metu: maudymo, rengimo, maitinimo, guldymo, bendravimo ir pan. Svarbiausia, kad vaikas suprastų savo kūno padėties pasikeitimus.

Kineziterapeutė pateikia kelis paprastus vaiko kūno lavinimui skirtus pratimus.

1. Paguldykite vaiką ant kilimėlio ir nuotaikingai ridenkite jį grindimis.

2. Vėliau iš lėto švelniai tempkite vaiką grindimis.

3. Mokykite vaiką gulėti ant nestabilių paviršių. Pavyzdžiui, atsigulkite ant grindų ir atremkite vaiką sau į krūtinę bei pilvą.

4. Taip pat mokykite jį sėdėti ant nestabilių paviršių. Pavyzdžiui, įvairiomis pozomis sodinkite vaiką sau ant kelių.

Svarbu suprasti, kad šie judesiai nėra skirti vaiką mokyti, jų tikslas – priversti vaiką pajausti įvairias savo kūno dalis. Šiuos sensorinės stimuliacijos pratimus patartina atlikti ir su Dauno sindromu ar autizmu sergančiu vaiku ar esant mišriam raidos sutrikimui.

http://gyvenimas.delfi.lt/namai_ir_seima/kineziterapija-namuose-pratimai-ydingai-laikysenai-koreguoti.d?id=57974230

Netaisyklinga laikysena: pakumpę pečiai, įdubusi krūtinės ląsta, atsikišęs pilvas – kenkia ne tik vaiko vidaus organų veiklai, bet ir visai sveikatai. Paprastai ikimokyklinio amžiaus vaikai laikysenos problemų neturi, nes jie retai kada nustygsta vietoje. Tačiau mokinio kasdienybė tampa daug ramesnė, nes dažniau tenka sutelkti dėmesį ir palinkti prie darbo stalo.

Anot kineziterapeutės Ritos Rapalienės, mokyklinio amžiaus vaikai dažnai pripranta piešti bei rašyti pasirėmę ant vienos alkūnės ir pasisukę šonu į stalą. „Tyrimai atskleidžia, kad net 25–30 % moksleivių išsivysto ydinga laikysena, o 6–8 % vaikų yra diagnozuotas stuburo iškrypimas.

Kai vaikas yra mokykloje, mes negalime prižiūrėti jo veiklos, tačiau namuose tai daryti vertėtų: galime išmokyti vaiką sėdėti tiesiai, tvirtai remiantis kojomis į grindis. Svarbu, kad sąsiuvinis būtų pasuktas 30 laipsnių kampu, tuomet rašydamas vaikas nesisuks. Galva turi būti kuo mažiau pasvirusi virš sąsiuvinio, taip pat reikia stebėti, kad neatsirastų įprotis sėdint sukelti koją ant kojos.

Skatinkite vaiką kas 15–20 min. daryti pertraukas, o esant galimybei lankyti sporto užsiėmimus. Patartina, kad vaikas aktyviai judėtų 30–60 min. per dieną“, – pataria specialistė.

Kineziterapeutė kviečia atlikti kelis paprastus pratimus namuose, kurie padės koreguoti ydingą vaiko laikyseną arba užkirs kelią jai atsirasti. Šiai mankštai atlikti reikės tik kamuolio.

1. Rankose laikant kamuolį atsigulti ant nugaros, rankas ištiesti virš galvos ir taip sudaryti tiesią liniją. Tuomet rankas iškelti prieš save į viršų, pakelti kojas ir pėdomis suimti kamuolį. Vėliau kojas nuleisti, o rankas grąžinti į pradinę padėtį – ištiesti už galvos. Tada vėl pakelti kojas ir paimti kamuolį.

1 pratimas 1 foto

1 pratimas 1 foto
© Organizatorių nuotr.
1 pratimas 2 foto

1 pratimas 2 foto
© Organizatorių nuotr.
1 pratimas 3 foto

1 pratimas 3 foto
© Organizatorių nuotr.
1 pratimas 4 foto

1 pratimas 4 foto
© Organizatorių nuotr.

2. Atsigulti ant pilvo, kojas sulenkti per kelius, nuo grindų pakėlus galvą bei pečius ir rankomis suėmus čiurnas daryti „laivelį“.

2 pratimas 1 foto

2 pratimas 1 foto
© Organizatorių nuotr.

3. Atsisėsti ant kelių ir nuleidus galvą rankomis temptis į priekį. Tuomet pasikelti ant keturių ir iškėlus galvą visu kūnu tiestis į priekį.

3 pratimas 1 foto

3 pratimas 1 foto
© Organizatorių nuotr.
3 pratimas 2 foto

3 pratimas 2 foto
© Organizatorių nuotr.

4. Atsistojus pečių plotyje rankas sukabinti už nugaros. Tuomet kuo aukščiau keliant rankas lenktis į priekį.

4 pratimas 1 foto

4 pratimas 1 foto
© Organizatorių nuotr.
4 pratimas 2 foto

4 pratimas 2 foto
© Organizatorių nuotr.

Šią mankštą patartina kartoti kasdien po 20 min. Pateikti pratimai stiprina vaiko nugaros raumenis ir padeda koreguoti netaisyklingą laikyseną.

Kitame fotoreportaže kineziterapijos specialistės R. Rapalienės teirausimės apie vaiko turinčio negalią sensomotorinę stimuliaciją.

http://gyvenimas.delfi.lt/namai_ir_seima/kineziterapija-namuose-pratimai-ploksciapadystei-koreguoti.d?id=57295516&categoryID=407

Plokščiapadystė – tai pado deformacija, kuri atsiranda nusileidus arba išnykus jo skliautui. Anot kineziterapeutų, dauguma kūdikių gimsta su plokščiapadyste, nes pado linkis pradeda formuotis tik vaikui žengiant pirmuosius žingsnius. Tačiau, jeigu iki 4 metų pėdos skliautas nepakyla – reikėtų sunerimti.

Kineziterapijos specialistė Rita Rapalienė teigia, kad septintaisiais gyvenimo metais vaiko pėda susiformuoja galutinai, todėl vėliau koreguoti plokščiapadystę yra ypatingai sunku.

„Ilgiau pavaikščioję ar pabėgioję plokščiapadžiai vaikai greičiau pavargsta, jie jaučia blauzdos raumenų, pėdos kaulų, sąnarių bei pado skausmus. Viena terapinių priemonių, kuri gali sumažinti kojų skausmą, yra gydytojų siūlomi į batus dedami padukai, kurie pakelia pėdos skliautą. Taip pat padeda ir fizinis aktyvumas. Reguliariai atliekant specialistų parengtą mankštą galima užkirsti kelią arba koreguoti plokščiapadystę“, – sako R. Rapalienė.

Kineziterapijos specialistė kviečia namuose atlikti kelis paprastus, bet efektyvius pratimus, padėsiančius koreguoti ar išvengti plokščiapadystės.

1. Pasodinkite vaiką ant kėdės ir po jo kojomis patieskite rankšluostuką. Vaikui reikia kojų pirštais jį sutraukti, o tada ištiesinti.

2. Paskui ant žemės paberkite įvairių smulkių detalių: tai gali būti žaisliukai, šachmatų figūrėlės ar pieštukai. Vaikas smulkius daiktus turi suimti kojų pirštais ir pernešti į šalia padėtą dėžutę.

3. Trečiajam pratimui atlikti reikės kamuolio. Sėdėdamas ant žemės vaikas turi rankomis remtis į grindis, kojas sulenkti per kelius ir pėdomis suėmęs kamuolį stumti jį nuo savęs. Tada grįžti į pradinę padėtį ir pratimą kartoti.

4. Koreguoti plokščiapadystę taip pat rekomenduojama vaikščiojant apsunkintomis sąlygomis – vadinamuoju plokščiapadystės takeliu.

4.1. Šiam pratimui atlikti reikės kelių dėžučių, į kurias įdėkite skirtingų daiktų, pvz., įvairaus dydžio plokščių akmenų, apvalių medinių ar guminių figūrėlių ar smėlio. Vaikui per dėžutėse esančius daiktus reikia pereiti ant pirštų galų.

4.2. Vėliau per tuos pačius daiktus patariama pereiti ant kulnų surietus kojų pirštus.

4.3. Paskui grįžti atgal ir takeliu pereiti ant pirštų galų aukštai keliant kelius. Pusiausvyrą patariama palaikyti ištiestomis rankomis.

4.4.Vėliau ant žemės padėkite lazdelę, kuria vaikas turi pereiti pėdas statydamas įstrižai.

4.5. Paskutinis mankštos pratimas – ėjimas „stogeliu“ – briauna. Vaikui reikia eiti šonu, pristatomu žingsniu, pirštų galais apgaubiant viršutinę briauną.

Anot kineziterapeutės, kuo anksčiau pradėsite gydyti plokščiapadystę, tuo geresnių rezultatų pasieksite. Šią mankštą patartina kartoti kasdien po 10-15 min. Specialistė taip pat pataria pasinaudoti ateinančiais gražiais orais ir esant galimybei vaikščioti basomis lauke ant akmenų, nupjautos žolės, smėlio, asfalto ar pabraidyti po balas. Be to, ir namuose patariama vaikščioti basomis.

Kitame fotoreportaže specialistės R. Rapalienės teirausimės, kaip namuose koreguoti ydingą vaiko laikyseną.

http://gyvenimas.delfi.lt/namai_ir_seima/kineziterapija-namuose-pratimai-kudikiams-ant-kineziterapinio-kamuolio.d?id=56125345&categoryID=407

Visi norime, kad mūsų vaikai būtų guvūs, linksmi ir, svarbiausia, sveiki. Pasak kineziterapijos specialistų, tai galime užtikrinti rūpindamiesi vaikų fiziniu aktyvumu. Mankšta yra reikalinga ne tik paaugusiems vaikams, bet ir naujagimiams ar tik ropoti pradedantiems kūdikiams.

Pasak kineziterapijos specialistės Ritos Rapalienės, viena populiariausių vaikų bei kūdikių mankštai naudojamų priemonių yra specialūs reabilitacijai skirti kamuoliai.

„Mankštinantis ant tokio kamuolio vaiko kūnas atlieka daugiau judesių, t. y. padidėja jo judesių amplitudė, todėl tempimo pratimai tampa efektyvesni. Tokie pratimai lavina vaiko jutimus, koordinaciją bei pusiausvyrą. Ne mažiau svarbu yra tai, kad pratimai ant kamuolio yra žaismingi ir įdomūs vaikams“, – sako R. Rapalienė.

Jos teigimu, pratimai su kamuoliu nuo įprastos mankštos skiriasi tuo, kad jų metu juda visas vaiko kūnas – reikia išlaikyti pusiausvyrą, o tai vaiką priverčia ieškoti svorio centro. Taip pat šie pratimai paskirsto kūno svorį ant didelės, tačiau judančios atramos ir priverčia judėti, dirbti silpnesnę vaiko kūno dalį ar pusę. Jėgos skirtumą kompensuoja stipresnioji kūno dalis – pratimų ant kamuolio metu perskirstomas ir perkeliamas vaiko kūno svorio centras.

Kineziterapijos specialistė kviečia namuose atlikti kelis žaismingus, bet veiksmingus pratimus. Jums reikės tik specialaus, reabilitacijai skirto kamuolio, kurį galite įsigyti daugelyje sporto prekių ar specializuotose vaikiškų prekių parduotuvėse. Svarbiausia, kad kamuolys būtų pakankamai didelis, t. y. suteiktų atramą visam kūdikio kūnui.

1. Paguldykite kūdikį ant kineziterapinio kamuolio pilvu žemyn ir stovėdami kojūgalyje laikykite vaiką už kojyčių. Įsitikinę, kad kūdikis yra patogioje padėtyje, didele amplitude ridenkite kamuolį vaiko galvos kryptimi, tada grįžkite atgal, kol vaiko pėdos atsirems jums į pilvą ar kojas.

2. Paguldykite vaiką ant pilvo ir stovėdami priešais laikykite vaiką už rankų. Iš lėto ridenkite kamuolį vaiko kojų kryptimi, kol jis kojytėmis atsirems į žemę ir grįžkite į pradinę padėtį.

3. Paguldykite vaiką ant nugaros ir atsistokite jo kojūgalyje. Ištiestas kūdikio rankytes priglauskite prie šonų. Tvirtai laikydami vaiką už rankų prispauskite jį prie kamuolio ir iš lėto, įvairiomis kryptimis ridenkite kamuolį plačiais judesiais.

4. Paguldykite vaiką ant nugaros ir prilaikykite jį už kojyčių. Atsargiai ridenkite kamuolį vaiko galvos kryptimi. Grįžkite atgal, kol vaiko pėdos atsirems į jus.

5. Pasodinkite kūdikį ant kamuolio ir klūpodami priešais prilaikykite jį už šonų. Tvirtai prispauskite vaiką prie kamuolio ir iš lėto plačiais judesiais ridenkite kamuolį visomis kryptimis.

Šią mankštą patartina kartoti kasdien po 15 min. Pateiktieji pratimai stiprina ir lavina vaikų raumenis, koordinaciją.

Kitame fotoreportaže kineziterapeutės R. Rapalienės teirausimės, kokie pratimai padeda užkirsti kelią vaikų plokščiapadystei.

Balastinis treniruoklis „Bosu“

Pirmadienis, Sausis 2, 2012

„Bosu“- tai speciali platforma, tarsi pusiau perpjautas guminis kamuolys, ant kurio balansuojant atliekami specialūs pratimai. Sukurta 2000 m. „Bosu“ balanso platforma visame pasaulyje plačiai naudojama tiek individualioms tiek grupinėms treniruotėms pusiausvyrai ir koordinacijai lavinti, raumenims stiprinti, reabilitacijai po traumų.

Treniruoklį galima naudoti pastačius platformą ant grindų arba apvertus, siekiant pasunkinti balanso pratimus.

„Bosu“ balanso treniruoklis naudojamas įvairiems pratimams: remiantis viena arba abiem pėdomis, atliekant pilvo preso ar nugaros raumenų stiprinimo pratimus, atsispaudimus ir kitus pusiausvyros lavinimo pratimus.

Treniruotės esmė – pratimai atliekami ant nestabilaus paviršiaus. Nestabilumas treniruotės metu nuolatos verčia ieškoti kūno pusiausvyros ir taip lavinami gilieji raumenys.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad „Bosu“ balanso treniruoklis:

  • Palaiko ir lavina sensorines grįžtamojo ryšio sistemas;

  • Gerina laikyseną ir funkcinius judesius;

  • Gerina koordinacijos, balanso ir neuroraumenų funkciją;

  • Padeda pašalina neuroraumenų disbalansą ir pagerina gyvenimo kokybę;

  • Kuria naują kūno pažinimo, kūno pozicionavimo, grakščios laikysenos ir pasitikėjimo savimi pojūtį.

Pradinukų laikysena

Penktadienis, Rugsėjis 9, 2011

Kokia laikysena yra normali? Normali laikysena – tai įprastinė kūno padėtis, kai vaikas vaikšto ypatingai neįtemdamas raumenų, sėdi tiesiai laikydamas liemenį ir galvą. Įprasta kūno padėtis – vaikas išsitiesęs, pečiai truputį atlošti atgal, kad mentės priartėtų prie stuburo, pilvas įtrauktas.

Įprastinė kūno padėtis priklauso nuo stuburo ir jo linkių, kurie formuojasi vaikui augant. Todėl laikysena nebūna įgimta, ji formuojasi priklausomai nuo higienos sąlygų, kuriose vaikas gyvena, mokosi, dirba.

Paprastai ikimokyklinukai laikysenos sutrikimų neturi ir iš šalies žiūrint dažniausiai sunku pasakyti, ar tokio mažylio laikysena taisyklinga, ar ne, nes jis retai kada nustygsta vienoje vietoje. Tuo tarpu mokyklinukai žymiai daugiau laiko praleidžia kažką ramiai darydami – jų gyvenime atsiranda veiklos, reikalaujančios susikaupimo, dėmesio, koncentracijos. Tokio amžiaus vaikai dažnai įpranta piešti atsigulę ant žemės, žaisti pasirėmę ant vienos alkūnės – tada į akis ir krinta netaisyklinga vaiko laikysena. Rezultatai niūrūs: net 25-30 proc. moksleivių nustatyta netaisyklinga kūno laikysena, 6-8 proc. vaikų diagnozuotas stuburo iškrypimas – skoliozė.

Pastebėta, kad pradėję lankyti mokyklą vaikai juda dvigubai mažiau negu ikimokyklinukai. Jie, rengdami pamokas, sėdi mokykloje, namuose, o judėjimo stoka neigiamai veikia fizinį bei protinį brendimą.

Dėl nepakankamo judėjimo sutrinka kraujotaka, kvėpavimas, susilpnėja raumenų tonusas, ypač paveikiama nervų sistema: vaikas darosi dirglus, vangus, nedėmesingas, greitai pavargsta. Dėl netaisyklingo sėdėjimo deformuojasi pečių, menčių, talijos lankų linijos , stuburas ar krūtinės ląsta. Asimetrinei laikysenai būdinga pakumpę pečiai, atsikišęs pilvas, raumenų sistemos silpnumas. Nors mokyklinio amžiaus vaikams būdingas poreikis judėti, tačiau iškyla pavojus, kad gali susiformuoti vienas iš blogiausių įpročių – vengimas kiekvieno nereikalingo judesio.

Nors mokykloje ir negalime koordinuoti vaiko veiklos, tačiau tai galime padaryti namuose. Išmokykite vaiką sėdėti tiesiai, tvirtai remiantis abiem kojomis į žemę; krūtinė turi prisiglausti prie pat stalo krašto, ties „saulės rezginiu“, sąsiuvinis turi būti pasuktas maždaug 30 laipsnių kampu, kad rašydamas vaikas nesuktų liemens. Galva virš sąsiuvinio turi būti palinkusi kuo mažiau. Galima laisva ranka paremti smakrą, tačiau galva ir liemuo neturi pasisukti šonu. Stebėkite, kad neatsirastų įprotis sėdint susikelti koją ant kojos, laisvą ranką nuleisti nuo stalo žemyn arba sėdėti pasisukus šonu į stalą. Prižiūrėkite, kad pamokų ruošos metu vaikas ilgai nesėdėtų, kas 15 min. darytų trumpas pertraukėles. Esant galimybei, skatinkite vaiką judėti ar lankyti sporto užsiėmimus. Per dieną vaikas turėtų aktyviai judėti bent 30-60 min.

Rekomenduojamus pratimus laikysenai gerinti, galite pamatyti adresu:

http://www.lrt.lt/archyvas/?channel=234940&section=4&filter=2011-09-08 (Pasirinkti laidą „Labas rytas“, nuo 19 įrašo minutės)

http://pilietis.delfi.lt/news/article.php?id=48164363

http://vz.lt/straipsnis/2011/07/28/Pirmoji_integruota_vaiku_su_negalia_stovykla_dziugina_r

Baigėsi pirmą kartą Lietuvoje vykusi vaikų sporto ir sveikatingumo stovykla, kurios metu fizinę negalią turintys vaikai gyveno kartu su sveikaisiais. Stovyklą rengė „Sauliuko sveikatos ir integracijos klubo“ įkūrėjai kauniečiai Dalia bei Alvydas Šatinskai. Lazdijų r. esančioje „Vilijos Sodyboje“ savaitei apsigyveno 24 vaikai su šeimomis – 10 vaikų, turinčių fizinę negalią, bei 14 sveikųjų.

Stovykloje ypatingai daug dėmesio buvo skirta sveikatingumui, sportui, bendravimui ir kūrybai.
„Tik gimus mūsų sūnui Sauliui išgirdome negailestingą diagnozę: „Jūsų vaikas niekada nevaikščios“. Tačiau nenuleidome rankų – po kelių operacijų bei 10 metų trukusių kineziterapijos užsiėmimų Sauliukas ne tik vaikšto, bet ir sportuoja – šiemet Lietuvos neįgaliųjų plaukimo čempionate iškovojo sidabro medalį. Sūnaus istorija įkvėpė stengtis pagelbėti kuo daugiau fizinę negalią turinčių vaikų ir įrodyti, kad nepaisant itin sunkios ligos, būtina stengtis pagerinti vaiko fizinę būklę“, – pasakoja D. Šatinskienė.
Stovykloje fizinę negalią turintys vaikai buvo mokomi plaukti. Su jais vandenyje dirbo stovyklos organizatorius, daugkartinis vandensvydžio čempionas A. Šatinskas, neįgaliųjų plaukimo sporto klubo „Takas“ prezidentas Romualdas Bičkauskas bei plaukimo meistrė Birutė Užkuraitytė – Statkevičienė, pirmoji Lietuvos olimpietė, dalyvavusi Miuncheno Olimpinėse žaidynėse. Specialistai džiaugiasi itin gerais rezultatais – keli vaikai per savaitę išmoko plaukti savarankiškai. Pasak jų, mažuosius netgi galima pradėti ruošti plaukimo varžyboms.
Pasak organizatorių, taip pat svari priežastis organizuoti tokią stovyklą – Lietuvoje vis dar išlikęs priešinimasis vaikų su negalia integracijai. D. Šatinskienė siekia padidinti toleranciją bei šalinti atskirties barjerus tarp specialiųjų poreikių turinčių ir sveikų vaikų. Augant visuomenės palankumui būtų galima įveikti daugelį kliūčių, su kuriomis jie susiduria savo kasdienybėje.
Fiziniai pratimai daro stebuklus
Fizinių sveikatos problemų turintiems vaikams buvo vedama profesionali mankšta – su jais dirbo kineziterapijos studijos „RitaRa“ specialistės. Studijos vadovė Rita Rapalienė pasakoja, kad su Sauliumi, D. Šatinskienės sūnumi, dirba jau 10 metų. Po ilgo, tačiau itin sėkmingo gydymo specialistė dar kartą įsitikino, kad rankų nuleisti nevalia net ir išgirdus vilčių nepaliekantį medikų nuosprendį.
R. Rapalienė džiaugiasi, kad tokią stovyklą, kurioje stovyklavo sveikieji ir fizinę negalią turintys vaikai, išdrįsta pirmą kartą surengti ir Lietuvoje. Kineziterapeutė atskleidžia, kad pavyko pasiekti gerų rezultatų.
„Kiekvieno stovykloje dalyvavusio vaiko ligos atvejis bei amžius buvo skirtingas, todėl mažiesiems ruošėme pratimų programas bei dirbome su kiekvienu iš jų individualiai po vieną valandą kasdien. Po savaitę trukusių kineziterapijos užsiėmimų vaikai ir jų tėveliai džiaugėsi aiškiai matomu sveikatos pagerėjimu. Pavyzdžiui, stovykloje dalyvavo vaikas, kuriam buvo diagnozuotas cerebrinis paralyžius – iki stovyklos jis galėjo vaikščioti tik vedamas už rankų. Po 7 dienas trukusių užsiėmimų pavyko pasiekti labai gerų rezultatų – vaikas pradėjo vaikščioti savarankiškai“, – džiaugsmo neslepia R. Rapalienė.
Užsiėmimų metu kineziterapeutės naudojosi įvairiomis pagalbinėmis priemonėmis: kamuoliais, lazdelėmis, taip pat TRX technologija, kuri yra itin reta Lietuvoje (viso kūno raumenis stiprinantis treniruoklis).
Gydytoja pasakoja, kad užsiėmimai vyko gamtoje, gryname ore. Pratimų tikslas buvo pagerinti vaikučių judėjimo įgūdžius – jie mokėsi vaikščioti natūraliomis sąlygomis, ėjo per žolę, mokėsi lipti į kalvą bei nusileisti nuo jos.
Specialistės dirbo ir su stovykloje dalyvavusiais sveikais vaikais. Mažiesiems buvo taikomi raumenų jėgą bei ištvermę didinantys pratimai. „Nepamiršome ir vaikų mamyčių. Kiekvieną rytą jos pradėdavo jogos užsiėmimu, Tai padėdavo pabusti bei suteikdavo žvalumo ir jėgų visai dienai“, – sako R. Rapalienė.
Stovykla sulaukė ir kitų gydytojų palaikymo. Sodyboje lankėsi medicinos mokslų daktaras, vaikų ortopedas – traumatologas Kęstutis Saniukas bei ortopedų – traumatologė Dalia Galvydienė. Sporto ir sveikatingumo stovykla domėjosi ir valdžios atstovai. Vaikus lankė stovyklą finansavusios Kauno miesto tarybos pirmininkas Artūras Orlauskas bei tarybos narė Loreta Kudarienė. Visą dieną stovykloje praleido bei su vaikais bendravo Seimo narė Vida Čivilienė, svečiai iš Sveikatos apsaugos ministerijos Elena Urbonienė bei Almina Blažienė bei Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos prezidentas Anatolijus Čupkovas.
Stovyklos organizatoriai tikisi, kad integruota vaikų su negalia stovykla bus organizuojama ir kitais metais.

Straipsnis apie mus

Penktadienis, Birželis 10, 2011

Žurnalas „Savaitė su TV“, 2011 Balandžio 20 d. Nr 16

GYDYMO JUDESIU GALIA

Dar mūsų senoliai sakydavo: „Tingėk, bet judėk“. Taigi nuo seno žinome ir suprantame, kad judėdami būsime sveikesni. Maža to, tinkami ir taisyklingai atliekami judesiai gali padėti išgydyti net sunkiausias traumas.

Kineziterapijos mokslo pradininku laikomas Hipokratas. Neabejotinai garsiausias antikinės Graikijos gydytojas kilo iš medikų giminės – buvo 18-os kartos gydytojas. Gydydamas pacientus, hipokratas atsisakė tuo metu vienintelio pripažinto religinio požiūrio į ligas ir daugiau dėmesio skyrė profilaktikai bei ligų diagnostikai. Jis gydė pasitelkdamas metodus, kurie šiandiens yra kineziterapijos pagrindas: masažą, hidroterapiją (gydymą vandeniu) ir manualinę terapiją (stuburo sąnarių ir su jais susijusių raumenų sistemų pokyčių gydymą rankomis). Dėl milžiniško indėlio į medicinos mokslą Hipokratas yra žinomas visame pasaulyje, o jo vardu pavadinta priesaika medikų praktikuojama iki šių dienų.

Kova už save

„Tinkamai atliekami judesiai ne tik suteikia sveikatos, bet ir yra vienas pagrindinių reabilitacijos po įvairių ligų ir traumų būdų. Toks gydymas vadinamas kineziterapija“, – aiškina vaikų kineziterapijos studijos „RitaRa“ įkūrėja, kineziterapeutė Rita Rapalienė.

Pasak pašnekovės, terminas „reabilitacija“ medicinos literatūroje pirma kartą buvo paminėtas 1946 m. Tuo metu buvo pradėtos kurti ir pirmosios reabilitacijos tarnybos. Jų atsiradimui didelę įtaką padarė neįgaliųjų kova už savo teises.

Neįgalumo priežastys – nevienodos: besivystančiose šalyse neįgalumo augimą skatina prasta mityba, infekcinė sligos, o išsivysčiusiose šalyse visų pirma vyrauja nelaimingi atsitikimai, lėtinės (somatinės) ligos, alkoholizmas bei narkomanija.

Reabilitacija

R. Rapalienė teigia, kad kineziterapija – vienas pagrindinių reabilitacijos būdų. Kineziterapijos pratimai padeeda fiziškai atsigauti po patirtos traumos ar neurologinių ligų. Ypač dažnai žmonės kreipiasi į kineziterapeutus, kai vargina nugaros, stuburo skausmai. Gydymas judesiais gali padėti tiems, kurių raumenų tonusas yra per mažas ar per didelis.

Mūsų pašnekovė šiuo metu dirba su mažaisiais. Pasak jos, kūdikiams ir vaikams kineziterapija dažnai tampa nbūtinybe. „Kineziterapija dažnai skiriama mažiems, kurių laikysena – netaisyklinga. Užsiėmimai sustiprina vaiko fizinę būklę. Taip pat ji reikalinga vaikams, turintiems motorikos reidos ar centrinės nervų sistemos sutrikimų, sergantiems cerebriniu paralyžium, Dauno sindromu, mielomeningocele, epilepsija, hidrocefalija ir t.t.“, – vardija kineziterapeutė.

Nauda pacientui

R. Rapalienės teigimu, geriausių rezultatų pasiekima, kai fiziniai nuokrypiai pastebimi ir pagalba pacientui suteikiama kuo anksčiau. Tai leidžia išvengti raidos sutrikimų ir komplikacijų vaikams augant. Kineziterapeutai, dirbantys su sveikatos problemų turinčiais žmonėmis, siekia kuo didesnio pacientų savarankiškumo ir geresnės gyvenimo kokybės.

Specialistė sajko, kad kineziterapijos nauda yra skirtinga: „Kai kamuoja mažas raumenų tonusas, kineziterapjia galima sustipriunti raumenis, suteikti stabilumo, koordinacijos. Jei vaikas serga cerebriniu paralyžiumi, terapijos metu galima išmokti judėti. Esant būtinybei, kineziterapeutas išmoko naudotis pagalbinėmis priemonėmis. Taip pat kineziterapija gali padėti suformuoti normalų pėdos skliautą ir taip išvengti plokščiapadystės, tobulinti laikyseną, vaikščiojimo įgūdžius. Ji gali ne tik padėti atgauti prarastą funkciją ar gebėjimą, bet ir sumažina skausmus bei veikia jų atsiradimo priežastis“, – tvirtina gydytoja.

Su užsispyrimu ir kantrybe

Kineziterapija – gydymo būdas. Žinoma, stebuklų čia nėra, tačiau įdėjus darbo, kantrybės ir užsispyrimo pasiekiama puikių rezultatų.

Paprašyta papasakoti konkrečių pavyzdžių, kaip kineziterapija padeda pacientams, R. Rapalienė prisiminė mergaitę, kurią dar kūdikystėje į kineziterapijos studiją atvedė tėvai. „Mergaitė visiškai nevaldė kojų. Jai buvo sudaryta individuali gydymo programa ir pradėti taikyti intensyvūs kineziterapijos užsiėmimai. Šiandiens, po 4 metus trukusio gydymo ir pritaikius specialius įtvarus, mergaitė vaikšto. Tiesa, kol kad ji dar pasiremia lazdele, bet kineziterapeutai nusiteikia optimistiškai. Mergaitei – tik 4 metai, tad pasiekėme labai gerų rezultatų“, – džiaugiasi pašnekovė.

Kineziterapeutė papasakojo dar vieną ne mažiau jaudinančią istoriją: „Tik gimusiams kūdikiui medikai nustatė itin griežtą diagnozę – kojų paralyžius. Pasak jų, pakilti iš invalido vežimėlio vaikas turėjo mažai vilčių. Tačiūau berniuko tėvai pasielgė labai išmintingai ir drąsiai. Neišsigando diagnozėz ir nenuleido rankų – ėmė ieškoti galimybių, kaip padėti kūdikiui. Tėvų ryžtas išgelbėjo vaiką.“

Į kineziterapeutus tėvai kreipėsi, kai jų kūdikiui buvo vos mėnuo. PO kelių ortopedinių operacijų ir intensyvių, po kelias valandas per dieną trukusių, kineziterapijos užsiėmimų vaikas pradėjo savarankiškai vaikščioti. Su dideliu vaiko užsispyrimu ir geležine tėvų kantrybe įspūdingi rezultatai buvo pasiekti per 5 metus.

„Šiuo metu tam vaikui yra 10 metų, jis gyvena visavertį gyvenimą. Berniukas netgi aktyvia sportuoja: lanko plaukimo treniruotes, dalyvauja varžybose. Labai džiugu, kad kineziterapija vaikui leido atsistoti ant kojų ir žengti pirmuosius savarankiškus žingsniu. Šiuo metu berniukas visiškai nesiskiria nuo bendraamžių“, – džiaugsmo neslepia pašnekovė.

Populiariausi gydymo būdai

Kineziterapijos metodus specialistaiu privalo gerai išmanyti ir mokėti taikyti individualiam paciento gydymui, reabilitacijai bei profilaktiškai. R. Rapalienė pabrėžia, kad prieš sudarant kineziterapijos priemonių planą būtina įvertinti bendrą ligonio būklę, biosocialinių funkcijų (judėjimo, orientacijos ir apsitarnavimo) sutrikimus, pakenktų organų ar sistemų būklę. Tai ppat svarbu atsižvelgti į paciento amžių bei lytį. Tik įvertinę minėtus veiksnius gydytojai gali skirti kineziterapinį gydymą.

Specialistė sako, kad kineziterapijoje naudojamus metodus galima skirstyti į dvi pagrindines grupes: aktyviąją ir pasyviąją kineziterapiją.

Aktyvioji kineziterapija – tai toks gydymo būdas, kai pacientas juda pats. Tai įvairūs fiziniai pratimai, vaikų kineziterapijoje populiariausi žaidimų elementai. Šios terapijos tikslas – stiprinti paciento raumenis, gerinti judesių kokybę.

Viena labiausiai paplitusių aktyviosios kineziterapijos rūšių yra gydomoji kūno kultūra. R.Rapalienė teigia, kad judesys – galingas biologinis stimuliatorius. Tačiau jis tampa gydomasis tada, kai taikomas tikslingai, saikingai ir atsižvelgiant į ligonbio būklę. Dažniausiai gydomojoje kūn0 kultūroje pasitelkiami fiziniai pratimai, kurie gali būti taikomi atskiram raumeniui, raumenų grupei, sąnariui ar jų grupei. Pratimų tikslas – greitai ir visiškai sugrąžinti paciento sveikatą bei darbingumą. Gydomoji kūno kultūra apima gydomąją gimnastiką, žaidimus ir sporto elementus.

Pasyvioji kineziterapija – toks gydymo būdas, kai ligonis nejuda, o įvairias manipuliacijas rankomis, prietaisais ar aparatais atlieka kineziterapeutas.

Masažas ir mechanoterapija

Pasyviosios kineziterapijos būdai taip pat yra skirstomi į kelias grupes. Dažniausiai naudojama masažo terapija. Odos dirginimas, juntamas masažo metu, yra transformuojamas į nervinius inpulsus, kurie sklinda į centrinę nervų sistemą. Ji savo ruožtu koordinuoja atsakomąsias reakcijas ir reguliuoja įvairias organizmo funkcijas.

Kitas populiarus pasyviosios kineziterapijos metodas – mechanoterapija. Tai gydymas fiziniais pratimais daromais su specialiais aparatais. Tokia terapija atliekama norint atgaivinti nusilpusius raumenis bei siekti, kad pagerėtų paciento sunkiai atliekamų judesių kokybė. Taikant šį gydymo būdą tam tikras judesys kartojamas daug kartų, paispriešinimas tiklsiai ribojamas, o raumuo tempiamas mechaniškai. Mechanoterapijos metu tempiamos sausgyslės, atgaivinamas raumenų tonusas, taisomi laikysenos defektai.

Tempimas

Dar vienas pasyviosios kineziterapijos būdas gali atrodyti šiek tiek netradicinis, tačiau, pasirodo, medicinoje jis naudojamas gana seniai ir yra išties veiksmingas. „Tempimo terapija – labai senas gydymo būdas, kuris gali būti taikomas įvairioms kūna dalims. Pasitelkiant tempimo pratimus siekiama pailginti tam tikras žmogaus kūno dalis, todėl jos yra tempiamos mechaniniu būdu pagal išilginę ašį. Dažniausiai taip veikiama sausgyslių ir raiščių sistema. Prieš atliekant procedūrą labai svarbu pacientui parinkti optimalią padėtį. Tempimas gali būti atliekamas naudojant specialius stalus ar kitas priemones. Procedūrą rekomenduojama atlikti vandenyje, nes jis gerai atpalaiduoja raumenis. Šio masažo trukmė – įvairi, priklausanti nuo paciento būklės ir tempimo vietos, pavyzdžiui, kaklas tempiamas 2-10 min., juosmuo – iki 20 min.“, dėsto R. Rapalienė.

Kineziterapeutė atskleidžia, kad prieš atliekant procedūrą reikia atpalaiduoti raumenis, tempti lėtai, didėjančia jėga, nuolat stebėti ligonio būklę. Beje, greitas procedūros nutraukimas gali ne tik nepadėti, bet net sukelti ligos paūmėjimą. Po šios terapijos pacientas turi būti ramybės būsenos. Patariama 20-30 min. likti toje pačioje vietoje, kurioje masažas buvo atliekamas.

„Tempimo terapija gali būti atliekama tik nustačius tikslią diagnozę“, – priduria pašnekovė. Be to, šią terapiją gali atlikti tik kvalifikuotas medikas.

Įvairios priemonės

Vaikams skirtose procedūrose dažnai naudojami terapiniai kamuoliai. „Atliekant pratimus su kamuoliu keičiasi sąnarių amplitudė, raiščių ir sausgyslių susitraukimas, vadinasi, yra dirginami juose esantys proprioreceporiai (nervų ląstelės, perduodančios į centrinę nervų sistemą impulsus apie kūno padėties kitimus), gerinantys judesių kokybę. Terapinis kamuolys padeda sumažinti padidėjusią raumenų įtampą (hipertonusą), skausmą, sutvirtina liemens raumenis ir pagerina laikyseną, suteikia vaikams džiugių akimirkų“, – žiniomis dalijasi R. Rapalienė.

Terapijoje tai ppat dažnai naudojamos įvairios plokštumos ir ritiniai. Pasak gydytojos, ritinys – nepakeičiamas pagalbininkas, kai lavinama stambioji ir smulkioji motorika bei tarpiniai judesiai. Turėdamas nepastovią, kintančią, judančią atramą, ritinyspriverčia derinti judesius, ieškoti pusiausvyros taško, stabilumo. Atliekant sudėtingesnius pratimus ant ritinio ar kamuolio, vaikučių judesiai būna laisvesni, negu darant pratimus ant stabilaus pagrindo. Judesių amplitudė, raumenų jėga ir viso kūno judrumas didinamas mažesnėmis pastangomis. Kadangi ritinys juda pirmyn ir atgal vienoje plokštumoje, vaikas, kurio koordinacija sutrikusi, jaučiasi daug laisviau, negu atlikdamas pratimus ant kamuolio.

Išmokusio aktyviai judėti 2-4 metų vaiko judesių kokybė, pusiausvyra ir koordinacija pradeda gerėti. Yra įvairių priemonių vaikščiojimui, pėdos skliautui formuoti bei plokščiapadystei taisyti. Judėjimo įgūdžių vystymasis prasidedea tada, kai sustiprėja ankstyvo amžiaus vaiko liemens raumenys. Į pagalbą pasitelkiamos įvairios priemonės: lazdelės, pritaikyti vaikams treniruokliai, kamuoliai, gumos, kopetėles ir kt.

Šiuolaikinės technologijos

Pašnekovė pabrėžia, kad šiuolaikinės technologijos daro įtaką ir kineziterapijai. Anksčiau kineziterapeutas galėjo dirbti tik rankomis, o dabar daugybė prietaisų, kurie ne tik palengvina specialisto darbą, bet ir greitina reabilitacijos procesą, padeda mokytis judėti bei lengviau pasiekti teigiamų rezultatų.

„Patobulėjos, pavyzdžiui, ramentai ir vežimėliai. Jie negalią turintiems vaikams ar suaugusiems dar labiau palengvina buitį ir padeda socializuotis“, – sako kineziterapeutė.

Nauda sveikiems

„Sveikiems vaikams individualių kinezitarpijos užsiėmimų nereikia. Tačiau jie gali dalyvauti grupiniuos eužsiėmimuose, kurių tikslas – bendrosios motorikos lavinimas: tam tikrų raumenų grupių veiklos, koordinacijos bei eisenos kokybės gerinimas. Fizinis ugdymas skatina veikus brandžiau protauti, mąstyti, moko budrumo ir sukaupti dėmesį, aktyvūs judesiai sužadina valą, drąsą, ryžtą“, – vardija specialistė.

R. Rapalienė teigia besidžiaugianti, kai mato, kaip keičiasi vaikų sveikatos būklė. „Kai kuriuos mažylius pirmąsyk pamatau dar kūdikius, o dabar jie jau eina į mokyklą. Pamažu kineziterapija jiems tampa laisvalaikio praleidim būdu. Ypač vyresniems vaikams (nuo 2 metų) tikie užsiėmimai yra kaip sportas. Be to, per užsiėmimus vaikai bendrauja su bendraamžiais ir gerai praleidžia laiką. Tad tuo pačiu metu yra palaikoma normali fizinė būklė, vaikas gerai jaučiasi“, – įsitikinusi kineziterapeutė.

Ketvirtadienis, Balandis 7, 2011

Augant vaikui pamatysite, kad jo kojos ne visada bus taisyklingos formos. Pirmaisiais gyvenimo metais daugeliui vaikų yra būdinga plokščiapėdystė , X bei Y formos kojos. Taip pat kartais pėdos krypsta į vidinę pusę arba vaikas eina ant pirštų galų. Kadangi minėtos būklės yra natūrali žmogaus anatominio vystymosi dalis, dažniausiai šie pakitimai praeina be gydymo. Tačiau kartais vaikams reikalinga pagalba, kad šios ortopedinės problemos nesukeltų didesnių pakenkimų.

Toliau aptarsime kiekvieną ortopedinę problemą atskirai.