Kategorijos ‘Jūsų klausimai’ archyvas
Plokščiapėdystė
Tėveliai dažnai klausia ar esant plokščiapėdystei tikslinga namuose, mankštelėse vaikščioti su specialia avalyne ar geriau be jos.
Prasidedantį plokščiapėdiškumą reikia gydyti stiprinant kojų raumenis. Judant basomis ištempiami sutrumpėję raumenys, atsistato sąnarių judrumas ir normali kūno laikysena. Ypač vertinga mankšta, gydant paralyžiaus sukeltas deformacijas.
Pagrindinis aktyvių judesių einant įvairaus aukščio, kietais, minkštais, judančiais paviršiais tikslas – sustiprinti kojų , pėdų nusilpusius raumenis.
Stiprinant kojų raumenis , turi būti įtrauktas vaikščiojimas ant pirštų galų, kulnų, ant išorinio pėdų krašto, pėdos vidinio krašto. taip pat pritūpimai, kojų pirštais atliekami sugriebimai.
Jei pėdos labiau deformuotos, patariama nešioti ortopedinę avalynę. Ji turi būti tokia, kad pakankamai užpildytų išilginį skliautą ir pakeltų vidinį kulno kraštą. Kartu turi būti tęsiama kineziterapija.
Esant nejudrioms pėdoms (pvz.: spina bifida), nukarusiai pėdai, kineziterapijos metu naudojami kojų įtvarai, kurie sutvirtina pėdas. Užsiėmimo metu dirbama su lazdomis, vaikštyne lipant laiptais, lygiu paviršiumi.
Esant deformuotoms pėdoms taikomi pasyvūs judesiai, tačiau jų reikšmė mažesnė. Pasyvūs judesiai palaiko sąnarių judrumą, sausgyslių bei raiščių elastingumą, kremzlių mitybą.
Plokščiapėdiškumui įsisenėjus, pėdų kaulų pakitimai būna tokie dideli, jog jų ištaisyti neįmanoma. Taikomi įvairūs operaciniai metodai pėdoms ištaisyti.
Esant plokščioms, deformuotoms pėdoms, eisena netvirta, sunki. Vaikas stato pėdas viena priešais kitą stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą, eina prilenkęs kelius, išsižergęs.
Tėveliai klausia!
Kokias palengvintas padėtis taikyti sutrikusios raidos vaikams (pvz VCP, spina bifida), kai vaikas pats negali stovėti ar atlikti tam tikrų aktyvių judesių?
Galime rekomenduoti įvairias sėdėjimo padėtis. Sėdint, kūno judrumą didiname mažesnėmis vaiko pastangomis negu stovint. Lengviau kontroliuoti kūną.
Klūpėjimas prie atramos. Klūpint reikia didesnių vaiko pastangų, geresnės liemens kontrolės.
Atrama ant keturių. Vaikas jaučiasi stabiliau, nes keturi atramos taškai sukuria platesnę atramos bazę.
Nuotraukose pateikiame keletą pagrindinių padėčių, kai vaikas pats negali savarankiskai stovėti.
Augant vaikui pamatysite, kad jo kojos ne visada bus taisyklingos formos. Pirmaisiais gyvenimo metais daugeliui vaikų yra būdinga plokščiapėdystė , X bei Y formos kojos. Taip pat kartais pėdos krypsta į vidinę pusę arba vaikas eina ant pirštų galų. Kadangi minėtos būklės yra natūrali žmogaus anatominio vystymosi dalis, dažniausiai šie pakitimai praeina be gydymo. Tačiau kartais vaikams reikalinga pagalba, kad šios ortopedinės problemos nesukeltų didesnių pakenkimų.
Toliau aptarsime kiekvieną ortopedinę problemą atskirai.
Plokščiapėdystė
Dauguma vaikų gimsta su plokščiapėdyste. Jiems augant pėdos skliautas kyla. Tačiau kai kuriems vaikams plokščiapėdystė neišnyksta. Taip gali įvykti dėl silpnų raiščių ir raumenų, traumos, paralyžiaus, įgimtų defektų. Ilgiau pavaikščioję ar pabėgioję vaikai greičiau pavargsta, skundžiasi blauzdos raumenų skausmu.
Viena terapinių priemonių, kuri gali sumažinti kojų skausmą, yra gydytojų siūlomi į batus dedami padukai, pakeliantys pėdos skliautą. Taip pat labai svarbus fizinis aktyvumas. Tinkama kineziterapija padeda stiprinti pėdos ir blauzdų raumenis, mažinti pėdos skliauto suplokštėjimą, gerinti bendrą fizinį išsivystymą.
Turintį plokščiapadystę vaiką ir namuose galima mokyti įvairių pratimų: kojų pirštais sutraukti ant grindų patiestą rankšluostį, jais rinkti smulkius daiktus nuo žemės, pėdomis apkabinti, ridenti nedidelį kamuoliuką, stovėti arba eiti ant pirštų galų.
Vaikščiojimas ant pirštų galų
Dažniausiai vaikai ant pirštų galų eina tik pradėję mokytis vaikščioti. Jei vaikas taip eina tik kartais, susirūpinti dėl to nereikėtų. Vyresnis nei 2 metų amžiaus vaikas turi pradėti vaikščioti remdamasis pilna pėda. Tačiau, jei vaikas sulaukęs 2 metų nuolatos vaikšto ant pirštų galų, tai jau rodo patologiją, būtina pasirodyti gydytojams bei imtis gydymo. Tokį vaikščiojimą gali nulemti cerebrinis paralyžius arba kitos nervų sistemos ligos.
Išmokyti vaiką vaikščioti remiantis pilna pėda gali kineziterapeutas. Atliekami įvairūs pratimai, vienas svarbiausių yra blauzdos raumenų tempimas.
O formos kojos
O formos kojos (lot. Genu varum) – tai sutrikimas, kai pėdos statomos greta, o keliai būna nutolę vienas nuo kito. Vaikui, nesulaukusiam 2 metų amžiaus, tai yra normali anatominė būklė. Jei kojos ir toliau išlieka O formos, reikia kreiptis į specialistus. Taip nutinka dėl sąnarių iškrypimo, sumažėjusio raumenų tonuso išorinėje kojų pusėje ir padidėjusio tonuso – vidinėje, kaulų išlinkimo į išorinę pusę. Dažniausios priežastys: per didelis krūvis kojoms per anksti pradėjus vaikščioti, rachitas, paralyžius, taip pat tai gali būti įgimta. Tokio vaiko eisena pakitusi, kojos negražios, dažnai skauda, kartais patinsta.
Vienas iš gydymo būdų – mankšta. Svarbu ištempti kojų vidinius raumenis ir sustiprinti išorinius. Būtina avėti ortopedinius batus, kartais gali tekti naudotis specialiais prietaisais.
X formos kojos
X formos kojos (lot. Genu valgum) – tai kojų deformacija, kai keliai įlinkę į vidų. Dažniausiai X formos kojos būna nuo 3 iki 6 metų amžiaus vaikams. Jei kojos išlieka tokios ilgiau, būtina kreiptis į specialistus. Esant šiai deformacijai iškrypsta sąnariai, būna netolygus raumenų tempimas kojose (išoriniai kojų raumenys įtempti, vidiniai – ištempti). Priežastys: per didelis krūvis kojoms per anksti pradėjus vaikščioti, rachitas, paralyžius, taip pat tai gali būti paveldėta. Tokiam vaikui sunku vaikščioti, jis nevikrus, dažnai skundžiasi skausmu. Korekcine mankšta sustiprinami ir ištempiami tam tikri raumenys ir taip ištiesinamos kojos bei grąžinama normali jų funkcija. Kaip ir esant kitoms ortopedinėms problemoms, būtina speciali avalynė ir pan.