Caring babysitters for your kids

Kategorijos ‘Straipsniai’ archyvas

Kad dantukai būtų gražūs!

Ketvirtadienis, Rugsėjis 25, 2014 @ 09:09 AM

Valyti dantis vaikui reikia nuo pirmojo pieninio danties išdygimo. Valyti dantis dantų šepetėliu ir dantų pasta rekomenduojama du kartus per dieną: vieną kartą vakare prieš miegą ir dar vieną kartą kitu dienos metu. Vaikams iki 6-7 metų amžiaus dantis valyti turi tėvai (patys gerai gali išsivalyti, kai išmoksta rašyti). Iki 6 metų amžiaus vaikams jokie burnos skalavimo skysčiai nerekomenduojami. Higieninį dantų siūlą vartoti savarankiškai galima nuo 12 metų amžiaus.

- Dantų pasta. 0 – 3 m.: dantų pasta su 500 ppm fluoridų, ja tik suvilgyti dantų šepetėlio šerelių galiukus. Nuo 3m. dantų pasta su 1000 ppm fluoridų. Dantų pastos kiekis ant dantų šepetėlio – žirnio dydžio. Po dantų valymo išspjauti dantų pastos likučius, išskalauti nedideliu kiekiu vandens. Vakare, prieš miegą po dantų valymo nevalgyti ir negerti, išskyrus vandenį.

Kaip pratinti valyti dantukus?

- Pratinti valyti dantukus reikia nuo kūdikystės. Drėgna marle ar švaraus minkšto audinio skiaute apvyniokite pirštą ir švelniai perbraukite dantenėles. Galite naudoti ir specialiai tam skirtus frotinius ar silikoninius antpirščius.

- Vėliau vaiką pripratinti gali būti sunkiau. Tačiau nenuleiskite rankų ir pratinkite vaiką prie dantukų valymo pamažu: leiskite jam stebėti, kaip jūs valotės dantis, paklauskite vaiko, ar jis taip pat norėtų pabandyti. Jei susidomės – iš pradžių lėtai pavedžiokite šepetėliu per dantukus, kad vaikas burnoje pajaustų šepetėlį (net jei dantų ir nepavyktų išvalyti). Svarbu, jog vaikas žinotų, kad dantų valymas yra neskausminga procedūra. Atvirkščiai, paverskite ją smagia pramoga! Leiskite vaikui pačiam išsirinkti šepetuką, pastą, kartu išvalykite dantis mylimam vaiko žaislui, pažaiskite grimasų žaidimą veidrodyje, pagirkite, kokie balti tapo dantukai juos išsivalius. Kai vaikas apsipranta ir nebesipriešina, pasistenkite dantis išvalyti kokybiškai: po valymo dantukai turi blizgėti, neturi likti apnašo likučių.

Sveikų dantukų priešai

- Saldumynai, saldūs gėrimai, arbatėlės. Cukrus yra ėduonį sukeliančių bakterijų maistas, todėl saldumynais piktnaudžiaujantys vaikai dažniau kenčia nuo dantų ėduonies. SPRENDIMAS: Ribokite saldumynų ir cukraus kiekį, gazuotus gėrimus. Pratinkite vaiką atsigaivinti paprastu vandeniu (ypač prieš miegą).

- Naktiniai maitinimai. Naktinis maitinimas – net ir mamos pienu – didina ėduonies riziką. SPRENDIMAS: jei negalite nutraukti naktinio maitinimo, po jo išvalykite vaiko burnytę perbraukdami vaiko dantenas ir/ ar dantukus drėgna skiaute apvyniotu pirštu.

- Buteliukas. Dėl to, kad ilgai buteliuku maitinamų, girdomų vaikų dantukai pažeidžiami itin dažnai, šis ankstyvasis dantų ėduonis vadinamas „buteliuko kariesu“. Taip yra todėl, kad iš buteliuko vaikas geria ilgiau, nei iš puodelio, dažnai su buteliuku ir užmiega. Miegas įsikandus buteliuką itin kenksmingas dantims: miegant seilių gamyba sulėtėja, todėl burnoje ženkliai padidėja rūgštingumas ir pradeda irti dantų emalis. SPRENDIMAS: Pasistenkite kuo anksčiau atpratinti vaiką nuo buteliuko, duokite vaikui gerti iš puodelio ar per šiaudelį, neleiskite vaikui užmigti su buteliuku.

Maistas ir užkandžiai. Maisto likučiai, ypač saldumynai, burnoje taip pat skatina ėduonį sukeliančių bakterijų dauginimąsi. SPRENDIMAS: kai kūdikis pavalgo, pasiūlykite jam atsigerti švaraus vandens – taip jis praskalaus burną.

Stebūklingi vaikų migdymo ritualai

Pirmadienis, Birželis 30, 2014 @ 02:06 PM

Ar gali būti kas gražiau už minkštuose, baltuose patalėliuose saldžiai miegantį kūdikėlį? Čia greičiausiai daugelis tėvelių galėtų atsidusti prisiminę, kokius kryžiaus kelius jiems reikėdavo nueiti, kol pagaliau užmigdydavo savo mažąjį angelėlį…

Iš tiesų, vaikučio migdymas dažnai pareikalauja ypatingo tėvų išradingumo ir kantrybės. Vaiko nemiegojimo ir nuolatinio verksmo iškamuoti, jie kartais prisigalvoja tokių migdymo ritualų, kurie šios bėdos neturintiems gali atrodyti juokingi ar net pamišėliški. Štai vienas tėvelis, norėdamas užmigdyti savo atžalą, buvo įsigudrinęs daryti tai savo automobilyje. Jis tol sukdavo ratus važiuodamas savo mašina aplink namus, kol kūdikis užmigdavo. Esu girdėjusi ir apie mamytę, kuri įsakyta savo mažosios princesės kažkaip įsirangydavo į jos mažulytę vaikišką lovytę, kad galėtų pagulėti šalia, kol šioji užmigs. Tikiu, kad vaiko verksmo išvarginti tėveliai pasiryžę viskam, kad tik šis nusiramintų. Tačiau dažniausiai vaikui reikia visai kitokios pagalbos…

Šiame straipsnyje nekalbėsiu apie rimtus miego sutrikimus, kai jau reikalinga specialisto pagalba. Bandysiu panaudoti vaizduotę, ugnį ir vandenį perėjusių tėvelių patirtį ir, įvertinusi skirtingo amžiaus mažylių miego poreikius, aptarsiu, kaip galima formuoti tinkamus vaikučių miego įpročius, pasitelkiant įvairiausius miego ritualus.

Čia pateiksiu jau išbandytus variantus, tikėdamasi, kad jie sužadins jūsų vaizduotę ir padės susikurti nuosavą, tą stebuklingąjį, tinkantį tik jūsų mažyliui.

Mitai ir iliuzijos

Pirmiausia pakalbėkime apie kliūtis, net geriausias pastangas paverčiančias „aš viską žinau, viską išbandžiau ir niekas nepadeda“, kas išvertus iš tėvelių kalbos reikštų „nebeturiu jėgų, palikite mane ramybėje“. Štai keletas klaidingų įsitikinimų, dėl kurių suklumpa daugelis tėvų.

Vaikus turi užmigdyti tėvai. Šiuo įsitikinimu besivadovaujantys tėvai aktyviai imasi įvairiausių veiksmų: supa, nešioja, maitina, gulasi į vaiko lovelę, kol šis pagaliau užmiega. Jie netgi jaučiasi padarę gerą darbą, tačiau nesusimąsto, kad tokia strategija juos pasmerkia ilgiems ir vis sunkesniems vaikučio migdymo ritualams ateityje. Tiesa yra ta, kad vaiko nereikia migdyti, jam tereikia sudaryti sąlygas mokytis užmigti pačiam. Nuolat migdomas vaikas pasidaro priklausomas nuo tėvų, miegas ir tėvelių pagalba jam tampa neatsiejami. Kaip tai pakeisti? Tiesiog prisiminti, jog, kad ir kokius ritualus prieš miegą atliksite, kuo dažniau turite paguldyti į lovytę dar nemiegantį mažylį ir toliau leisti jam pačiam užmigti.

Negerai virkdyti vaiką. Šis galingas ginklas įveikia daugelį tėvelių. Dažniausiai sakome: „Aš ne beširdis, kad virkdyčiau savo vaiką.“ Tėveliai bijo, kad verkimas kenkia vaikui, verkiantis kūdikis labai kenčia. Iš tiesų verksmas yra jūsų vaiko kalba. Kartais jis gali reikšti kančią ar nepatenkintus poreikius ir į jį reikia reaguoti nedelsiant. Tačiau kai savo pamaitintą, pervystytą ir pamyluotą sveiką mažylį paguldote jo lovelėn ir jis nepatenkintas pravirksta, tai tėra trumpalaikis protestas, praeinantis, jei ne skubame vėl imti jo ant rankų, o tiesiog pabūname šalia, paguodžiame ir suteikiame mažyliui antrą, trečią, ketvirtą progą pabandyti užmigti pačiam.

Miego įpročiai formuojami palaipsniui, todėl didelių sunkumų dažniausiai nepatiria tėveliai, pradėję mokyti užmigti jau 2–3 mėnesių kūdikį. Paprastai 6 mėnesiai būna ta riba, kada dar galima suspėti įšokti į jau nuvažiuojantį lengvo migdymo traukinį.

Nereikia nieko daryti, išaugs. Deja, vaikai neišauga miego problemų, tiesiog jos keičiasi ir darosi vis sunkiau įveikiamos. Kūdikis tik paverkdavo ir pasuptas ar pamaitintas užmigdavo, o 3–5 metų vaikas jau reikalaus pasakos, gerti, pagulėti jūsų lovoj, pažaisti, dar gerti, dar pasakos… Ir kodėl reikėtų viso šio smagumo atsisakyti vien todėl, kad tau jau sukako septyneri? Net nesvajokite!

Vaikas nežino, kaip ir kiek ilgai ruoštis miegui, jis tik kartoja tai, ką padėjo jam išmokti tėvai, taip pat ir tai, jog prieš miegą sau galima leisti viską. Ar taisyklės mus gali paversti vaiko budeliais ir kankintojais? Tik ne tuo atveju, jei taikomos su meile, bet tvirtai. Jei vaikui aišku, kaip viskas bus, kam protestuoti?

Taigi, toliau pakalbėkime apie tai, kokias priemones ir ritualus galime pasitelkti, norėdami gražiai ir „neskausmingai“ užmigdyti savo vaiką.

Miego ritmas

Sveikas, normaliai besivystantis 2–6 mėnesių kūdikis mokosi prisitaikyti prie skirtingo dienos ir nakties režimo ir lengviausiai gali išmokti užmigti pats, jei tik jam suteikiame tokią galimybę. Iš 6 mėn. kūdikio jau galima tikėtis, kad jis išmiegos visą naktį neprabudęs, jei tik vakare sočiai pavalgys ir bus paguldytas nakčiai ne per anksti, pavyzdžiui, 21–22 val.

Pasakoja mama Jurgita: „ Kai maitindavau savo 3 mėnesių dukrelę, dieną ir naktį tai darydavau skirtingai. Dieną imdavau ją ant rankų, maitindama pakalbindavau. Jei matydavau, kad ši ruošiasi miegoti, panešiodavau, pasupdavau ir guldydavau į lovelę jau beveik miegančią. Naktį elgdavausi kitaip: neimdavau ant rankų, tik paduodavau krūtį, nekalbindavau, nedegdavau šviesos. Po truputį stengiausi vakare laikytis tos pačios sekos: maudymas, valgymas, lovytė, švelnus vystykliukas prie veiduko ir miegutis. Viskas panašiu laiku. Jau paaugusi mažoji kartais dar neužmigdavo, ypač tomis dienomis, kai susivėlindavo popiečio miegas. Tuomet trumpai panešiodavau, padainuodavau ir vėl į lovytę. Tėvelio mėtymo ir kutenimo žaidimus leisdavau tik iki maudynių.“

Savarankiškai užmigęs kūdikis greičiausiai pats vėl užmigs, jei prabus naktį. O tas, kuris užmigo žindomas ar supamas, verks tol, kol susilauks jam įprasto ritualo. Jei žindomas kūdikis miegodavo šalia mamos, 6 mėnesiai yra pats laikas jį pradėti guldyti į lovelę, o su atskiru kambariu galite palaukti ir iki 3 metų.

Lopšinė apie viską

Jei buvo migdomas laikantis režimo, 6–12 mėn. mažylis naktį dažniausiai jau išmiega nepabudęs. Tačiau šiuo metu pradeda nutikti įvairiausi nenumatyti dalykai, dažniausiai tėveliai pradeda su vaikučiu daugiau keliauti, kartais palieka jį močiutei, dažnai jau nebemaitina krūtimi. Šiuo metu ypač stiprėja vaiko prieraišumo jausmas ir pabudus jam reikia mamos. Vaikas nesupranta, kodėl ji negalėtų būti visada šalia. Mažylis pradeda daugiau prašytis ant rankų ir gražiuoju ar piktuoju bandyti leistino elgesio ribas.

Pasakoja mama Dovilė: „Nustojus maitinti krūtimi mano mažoji tapo tikra zirzliukė. Tuomet imdavau ją ant rankų, duodavau žinduką, supdavau ir dainuodavau apie viską, ką aplink matydavau: žaisliukus, kurie jau miega, žvaigždeles, kurios jau žiba, lovelę, kurioje meškiukas laukia mažosios Austėjos… Dainuodavau vis tyliau ir lėčiau… Jau apsnūdusią guldydavau pas meškiuką, dar šiek tiek pastovėdavau tyliai šalia ir išeidavau iš kambario…“

Net ir tinkamus miegojimo įpročius išsiugdę mažyliai kartais išsimuša iš ritmo ir bando maištauti, tačiau jei ir toliau laikysitės panašios migdymo tvarkos, mažajam maištininkui teks kapituliuoti. Kartais labai padeda naujo miego ritualo įvedimas: nauja miego pagalvėlė šalia jau įprasto meškiuko, muzika vietoj lopšinės, nugarytės paglostymas vietoj ar kartu su panešiojimu.

Miego pasaka

1,5–2 metų mažyliui jį supantis pasaulis tampa ypač įdomus ir viliojantis, o ryšys su mama toks svarbus, kad šis visiškai nenori užsiimti tokiais niekais kaip miegojimas. Sutrumpėja ir laikas, reikalingas būtinam poilsiui. Dvimečiui užtenka 11–12 valandų naktinio miego ir dažnai tik vieno 1–2 valandų dienos pogulio, kas yra kur kas trumpiau, nei iš jo tikisi dauguma tėvelių. Taigi, iš vienos pusės, turime vaiką, kuriam miegas pradeda asocijuotis su išsiskyrimu ir atsisakymu visko, kas ypač brangu, o iš kitos pusės – tėvelius, nerimaujančius dėl vaiko sveikatos ir tiesiog pageidaujančius šventos ramybės. Kova, rodos, neišvengiama? Visai ne, jei ir vėl bus laikomasi nuoseklumo ir pasitelkiami nauji miego ritualai. Svarbiausia – nepaversti ruošimosi miegui bausme, nesibaigiančia kova. Geriausia, jei pavyksta vaikutį paguldyti per 30 min. Trumpesnis migdymo laikas jau kvepėtų prievarta, o ilgesnis – gundytų viską paversti ilgu žaidimu ir išsemtų tėvelių jėgas bei kantrybę.

Mamos Daivos pasakojimas: „Mano dvimetis sūnus būdavo tikras nenuorama. Jei tik dieną neišeidavom su juo į lauką, vakare prasidėdavo nesuvaldomas laipiojimas ir dūkimas. Kai tik galėdavau, įtraukdavau į vaiko iškrovimo procedūrą tėvelį, tačiau jei susivėlindavome, imdavausi kitos priemonės – tvarkymosi ir žaisliukų migdymo ritualo. Kartu su vaiku viską rinkdavom ir nešdavom į vietas, mylimiausiems žaislams padarydavom ypatingus miego garažus ar net slėptuves. Kartais koks nors žaisliukas eidavo maudytis arba kartu valytis dantukų. Tada būdavo galima išsirinkti pasakų knygelę, pasiimti buteliuką vandens, kad prireikus nereikėtų ieškoti, o lovytėje jau laukdavo mylimiausi miego žaisliukai. Taigi, apsikabinam juos ir skaitom pasaką; dažniausiai tai baigiasi tuo, kad aš pradedu atpasakoti savo sūnelio dienos nuotykius, tarsi jie būtų nutikę pasirinktos pasakos herojui. Sūnutis klausydavo net išsižiojęs, dar ir nuo savęs ką nors pridėdavo. Tada sugalvodavom laimingą pabaigą, pasimyluodavom ir labai tyliai klausydavom, kaip atskrenda sapnų fėjos. Kartą su mažuoju svajojom apie mažytes sapnų nešėjas ir tas grožybes, kurias jos vaikams sapne parodo, jei tik šie jų neišgąsdina. Taigi, mažasis guli ir laukia fėjų, o aš einu kloti savo lovos ir dar kartais trumpam sugrįžtu sutvarkyti mažų nesklandumų.“

Sapnų sargas

3–5 metų vaiko raidos tarpsnis neretai tampa vienu sunkiausių išbandymų netgi labai drausmingiems ir patyrusiems tėveliams – ne veltui psichologų jis vadinamas kriziniu. Net ir iki šiol buvę sukalbami trimečiai vaikai dažnai tampa irzlūs ir kaprizingi. Jie atkakliai siekia elgtis taip, kaip jiems norisi, atsisako paklusti ar netgi tyčia elgiasi atvirkščiai tik todėl, kad kažką pasiūlė mama. Vidinis poreikis įtvirtinti savąjį „aš“, atsiskirti nuo mamos, kuri vis dar labai reikalinga, kartais būna toks stiprus, kad vaikas nepaiso bet kokių sveiko proto ribų.

Dieną patiriama emocinė įtampa, įspūdžių gausa persikelia ir į miego karalystę, todėl daugelis 3–7 metų vaikų sapnuoja košmariškus sapnus, pabudę verkia, atsisako miegoti vieni, bijo tamsos. Nereikia nė sakyti, vargas tėveliams, iki šiol nesirūpinusiems miegojimo drausme ir negebantiems nustatyti pastovių taisyklių. Bet nepamiškime: net tokioje sunkioje situacijoje tikslas išlieka toks pats – nepaversti ėjimo miegoti dar vienu pilietiniu karu dėl laisvės ir nepriklausomybės. Išeitis – pastovios, visuotinės, nepakeičiamos taisyklės, įvilktos į meilės, švelnumo ir vaizduotės žaidimo rūbus. Tačiau nesitikėkite, kad tai suveiks iš karto ar visada. Kartais užtenka mamai būti pavargusiai ar jaustis šiek tiek kaltai, kad neskyrė vaikui dėmesio, nebuvo su juo, ir mažylis kaipmat pajus ir pasinaudos šiomis silpnybėmis.

Pasakoja mama Saulė: „Kai mano mažoji nenuorama nenorėdavo eiti miegoti, pasitelkdavau žaidimus, kuriuos pasufleruodavo pati situacija. Štai keletas iš tų, kurie mums patiko labiausiai:

„Tėčio laikrodukas“. Šis žaidimas padėdavo dukrai pereiti iš tėvelių į savo lovelę. Paskaitęs pasaką paslaptingu ir šiek tiek dramatišku balsu tėvelis tardavo: „Jau girdžiu, kaip miego laikrodukas skaičiuoja. Ar visi vaikai jau spėjo nubėgti į savo lovytes? 1, 2, 3… 10.“ Mažoji, pagauta lenktynių azarto, net nepajusdavo, kaip pati įsliuogdavo į savo lovytę. Tada tėtis eidavo patikrinti ir apkamšyti.

„Lovytė laukia“. Kartą pirkome naujus lovos užvalkalus ir mažoji pasisiūlė padėti juos užvilkti. Bevilkdama kalbėjau su lovele: „Štai tau, Ievos lovele, nauji patalėliai, patys švelniausi, patys gražiausi. Ačiū tau, kad lauki Ievutės kas vakarą ir taip švelniai ją priglaudi, pačius gražiausius sapnelius jai saugoji, į spalvotų miegų šalį palydi. Už tai tau klojame gražiausius patalėlius.“ Sužavėta mažoji sugalvojo, kad lovelę reikia dar labiau pamylėti, ir užkabino ant jos krašto gražų kaspiną. Aš tada atnešiau dar vieną platų kaspiną ir pasiūliau flomasteriu nupiešti lovelei palinkėjimą. Taip Ievos lova tapo jos geriausia drauge, kurią ji stropiai ryte tvarkydavo.

„Miego sargas“. Vienu metu dukrelė pradėjo neramiai miegoti, kartais nubusdavo ir šaukdavosi manęs. Ryte ji neprisimindavo, kas buvo naktį, tačiau vakare vis prašydavo pabūti šalia, palikti šviesą, nes „gali pabaisa išlįsti“. Nupirkau jai mažą vaikišką lempelę su baterija. Ją galima laikyti šalia pagalvės ir pačiai lengvai įsijungti. Vietoj vakarinės pasakos kartą pasiūliau pasidaryti miego sargą, kuris padėtų nubaidyti blogus sapnus ir neleistų prisiartinti jokioms pabaisoms. Pasiėmėm guašo dažų, šiek tiek juos praskiedėm vandeniu, tada varvinom ant popieriaus, retkarčiais užspausdamos iš viršaus kitu lapu, kad spalvos susilietų. Išeidavo neįprastai gražūs spalvoti debesėliai, panašūs į drugelius, vabalus ar pasakų būtybes. Iš jų dukrelė išsirinko patį mieliausią, jį pavadinome sapnų sargu ir pakabinome šalia lovelės. Tada svajojome, kaip šis sapnų sargas, pamatęs, jog artinasi negražus sapnas, kaipmat jį užkloja savo spalvotais sparnais ir nuveja šalin. Mes netgi piešėme vieną negražų sapną ir pildamos gražias spalvas sugalvojome jam laimingą pabaigą.“

Pasitelkdami vaizduotę ir įvairiausius žaidimus, tėveliai gali įsigyti ne vieną padėjėją ir nebūti vieninteliai, galintys vaikui garantuoti ramų ir saugų miegą. Tačiau kartais tėveliai patys nesąmoningai nori būti tais vieninteliais vaiko migdytojais ir tada iš tiesų „niekas nepadeda“…

Vaikui labiausiai reikia tikėjimo, kad jis gali pats sau padėti. Tikėjimas atsiranda iš patirties, kai supratingi tėveliai, atsispyrę pagundai viską geriau ir greičiau sutvarkyti, visgi leidžia vaikui bandyti pačiam, bet palaiko jį savo meile ir neleidžia peržengti saugumą ir sėkmę garantuojančių ribų.

Balastinis treniruoklis „Bosu“

Pirmadienis, Sausis 2, 2012 @ 02:01 PM

„Bosu“- tai speciali platforma, tarsi pusiau perpjautas guminis kamuolys, ant kurio balansuojant atliekami specialūs pratimai. Sukurta 2000 m. „Bosu“ balanso platforma visame pasaulyje plačiai naudojama tiek individualioms tiek grupinėms treniruotėms pusiausvyrai ir koordinacijai lavinti, raumenims stiprinti, reabilitacijai po traumų.

Treniruoklį galima naudoti pastačius platformą ant grindų arba apvertus, siekiant pasunkinti balanso pratimus.

„Bosu“ balanso treniruoklis naudojamas įvairiems pratimams: remiantis viena arba abiem pėdomis, atliekant pilvo preso ar nugaros raumenų stiprinimo pratimus, atsispaudimus ir kitus pusiausvyros lavinimo pratimus.

Treniruotės esmė – pratimai atliekami ant nestabilaus paviršiaus. Nestabilumas treniruotės metu nuolatos verčia ieškoti kūno pusiausvyros ir taip lavinami gilieji raumenys.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad „Bosu“ balanso treniruoklis:

  • Palaiko ir lavina sensorines grįžtamojo ryšio sistemas;

  • Gerina laikyseną ir funkcinius judesius;

  • Gerina koordinacijos, balanso ir neuroraumenų funkciją;

  • Padeda pašalina neuroraumenų disbalansą ir pagerina gyvenimo kokybę;

  • Kuria naują kūno pažinimo, kūno pozicionavimo, grakščios laikysenos ir pasitikėjimo savimi pojūtį.

Pradinukų laikysena

Penktadienis, Rugsėjis 9, 2011 @ 03:09 PM

Kokia laikysena yra normali? Normali laikysena – tai įprastinė kūno padėtis, kai vaikas vaikšto ypatingai neįtemdamas raumenų, sėdi tiesiai laikydamas liemenį ir galvą. Įprasta kūno padėtis – vaikas išsitiesęs, pečiai truputį atlošti atgal, kad mentės priartėtų prie stuburo, pilvas įtrauktas.

Įprastinė kūno padėtis priklauso nuo stuburo ir jo linkių, kurie formuojasi vaikui augant. Todėl laikysena nebūna įgimta, ji formuojasi priklausomai nuo higienos sąlygų, kuriose vaikas gyvena, mokosi, dirba.

Paprastai ikimokyklinukai laikysenos sutrikimų neturi ir iš šalies žiūrint dažniausiai sunku pasakyti, ar tokio mažylio laikysena taisyklinga, ar ne, nes jis retai kada nustygsta vienoje vietoje. Tuo tarpu mokyklinukai žymiai daugiau laiko praleidžia kažką ramiai darydami – jų gyvenime atsiranda veiklos, reikalaujančios susikaupimo, dėmesio, koncentracijos. Tokio amžiaus vaikai dažnai įpranta piešti atsigulę ant žemės, žaisti pasirėmę ant vienos alkūnės – tada į akis ir krinta netaisyklinga vaiko laikysena. Rezultatai niūrūs: net 25-30 proc. moksleivių nustatyta netaisyklinga kūno laikysena, 6-8 proc. vaikų diagnozuotas stuburo iškrypimas – skoliozė.

Pastebėta, kad pradėję lankyti mokyklą vaikai juda dvigubai mažiau negu ikimokyklinukai. Jie, rengdami pamokas, sėdi mokykloje, namuose, o judėjimo stoka neigiamai veikia fizinį bei protinį brendimą.

Dėl nepakankamo judėjimo sutrinka kraujotaka, kvėpavimas, susilpnėja raumenų tonusas, ypač paveikiama nervų sistema: vaikas darosi dirglus, vangus, nedėmesingas, greitai pavargsta. Dėl netaisyklingo sėdėjimo deformuojasi pečių, menčių, talijos lankų linijos , stuburas ar krūtinės ląsta. Asimetrinei laikysenai būdinga pakumpę pečiai, atsikišęs pilvas, raumenų sistemos silpnumas. Nors mokyklinio amžiaus vaikams būdingas poreikis judėti, tačiau iškyla pavojus, kad gali susiformuoti vienas iš blogiausių įpročių – vengimas kiekvieno nereikalingo judesio.

Nors mokykloje ir negalime koordinuoti vaiko veiklos, tačiau tai galime padaryti namuose. Išmokykite vaiką sėdėti tiesiai, tvirtai remiantis abiem kojomis į žemę; krūtinė turi prisiglausti prie pat stalo krašto, ties „saulės rezginiu“, sąsiuvinis turi būti pasuktas maždaug 30 laipsnių kampu, kad rašydamas vaikas nesuktų liemens. Galva virš sąsiuvinio turi būti palinkusi kuo mažiau. Galima laisva ranka paremti smakrą, tačiau galva ir liemuo neturi pasisukti šonu. Stebėkite, kad neatsirastų įprotis sėdint susikelti koją ant kojos, laisvą ranką nuleisti nuo stalo žemyn arba sėdėti pasisukus šonu į stalą. Prižiūrėkite, kad pamokų ruošos metu vaikas ilgai nesėdėtų, kas 15 min. darytų trumpas pertraukėles. Esant galimybei, skatinkite vaiką judėti ar lankyti sporto užsiėmimus. Per dieną vaikas turėtų aktyviai judėti bent 30-60 min.

Rekomenduojamus pratimus laikysenai gerinti, galite pamatyti adresu:

http://www.lrt.lt/archyvas/?channel=234940&section=4&filter=2011-09-08 (Pasirinkti laidą „Labas rytas“, nuo 19 įrašo minutės)