RitaRa

http://pilietis.delfi.lt/news/article.php?id=48164363

http://vz.lt/straipsnis/2011/07/28/Pirmoji_integruota_vaiku_su_negalia_stovykla_dziugina_r

Stovykloje ypatingai daug dėmesio buvo skirta sveikatingumui, sportui, bendravimui ir kūrybai.
„Tik gimus mūsų sūnui Sauliui išgirdome negailestingą diagnozę: „Jūsų vaikas niekada nevaikščios“. Tačiau nenuleidome rankų – po kelių operacijų bei 10 metų trukusių kineziterapijos užsiėmimų Sauliukas ne tik vaikšto, bet ir sportuoja – šiemet Lietuvos neįgaliųjų plaukimo čempionate iškovojo sidabro medalį. Sūnaus istorija įkvėpė stengtis pagelbėti kuo daugiau fizinę negalią turinčių vaikų ir įrodyti, kad nepaisant itin sunkios ligos, būtina stengtis pagerinti vaiko fizinę būklę“, – pasakoja D. Šatinskienė.
Stovykloje fizinę negalią turintys vaikai buvo mokomi plaukti. Su jais vandenyje dirbo stovyklos organizatorius, daugkartinis vandensvydžio čempionas A. Šatinskas, neįgaliųjų plaukimo sporto klubo „Takas“ prezidentas Romualdas Bičkauskas bei plaukimo meistrė Birutė Užkuraitytė – Statkevičienė, pirmoji Lietuvos olimpietė, dalyvavusi Miuncheno Olimpinėse žaidynėse. Specialistai džiaugiasi itin gerais rezultatais – keli vaikai per savaitę išmoko plaukti savarankiškai. Pasak jų, mažuosius netgi galima pradėti ruošti plaukimo varžyboms.
Pasak organizatorių, taip pat svari priežastis organizuoti tokią stovyklą – Lietuvoje vis dar išlikęs priešinimasis vaikų su negalia integracijai. D. Šatinskienė siekia padidinti toleranciją bei šalinti atskirties barjerus tarp specialiųjų poreikių turinčių ir sveikų vaikų. Augant visuomenės palankumui būtų galima įveikti daugelį kliūčių, su kuriomis jie susiduria savo kasdienybėje.
Fiziniai pratimai daro stebuklus
Fizinių sveikatos problemų turintiems vaikams buvo vedama profesionali mankšta – su jais dirbo kineziterapijos studijos „RitaRa“ specialistės. Studijos vadovė Rita Rapalienė pasakoja, kad su Sauliumi, D. Šatinskienės sūnumi, dirba jau 10 metų. Po ilgo, tačiau itin sėkmingo gydymo specialistė dar kartą įsitikino, kad rankų nuleisti nevalia net ir išgirdus vilčių nepaliekantį medikų nuosprendį.
R. Rapalienė džiaugiasi, kad tokią stovyklą, kurioje stovyklavo sveikieji ir fizinę negalią turintys vaikai, išdrįsta pirmą kartą surengti ir Lietuvoje. Kineziterapeutė atskleidžia, kad pavyko pasiekti gerų rezultatų.
„Kiekvieno stovykloje dalyvavusio vaiko ligos atvejis bei amžius buvo skirtingas, todėl mažiesiems ruošėme pratimų programas bei dirbome su kiekvienu iš jų individualiai po vieną valandą kasdien. Po savaitę trukusių kineziterapijos užsiėmimų vaikai ir jų tėveliai džiaugėsi aiškiai matomu sveikatos pagerėjimu. Pavyzdžiui, stovykloje dalyvavo vaikas, kuriam buvo diagnozuotas cerebrinis paralyžius – iki stovyklos jis galėjo vaikščioti tik vedamas už rankų. Po 7 dienas trukusių užsiėmimų pavyko pasiekti labai gerų rezultatų – vaikas pradėjo vaikščioti savarankiškai“, – džiaugsmo neslepia R. Rapalienė.
Užsiėmimų metu kineziterapeutės naudojosi įvairiomis pagalbinėmis priemonėmis: kamuoliais, lazdelėmis, taip pat TRX technologija, kuri yra itin reta Lietuvoje (viso kūno raumenis stiprinantis treniruoklis).
Gydytoja pasakoja, kad užsiėmimai vyko gamtoje, gryname ore. Pratimų tikslas buvo pagerinti vaikučių judėjimo įgūdžius – jie mokėsi vaikščioti natūraliomis sąlygomis, ėjo per žolę, mokėsi lipti į kalvą bei nusileisti nuo jos.
Specialistės dirbo ir su stovykloje dalyvavusiais sveikais vaikais. Mažiesiems buvo taikomi raumenų jėgą bei ištvermę didinantys pratimai. „Nepamiršome ir vaikų mamyčių. Kiekvieną rytą jos pradėdavo jogos užsiėmimu, Tai padėdavo pabusti bei suteikdavo žvalumo ir jėgų visai dienai“, – sako R. Rapalienė.
Stovykla sulaukė ir kitų gydytojų palaikymo. Sodyboje lankėsi medicinos mokslų daktaras, vaikų ortopedas – traumatologas Kęstutis Saniukas bei ortopedų – traumatologė Dalia Galvydienė. Sporto ir sveikatingumo stovykla domėjosi ir valdžios atstovai. Vaikus lankė stovyklą finansavusios Kauno miesto tarybos pirmininkas Artūras Orlauskas bei tarybos narė Loreta Kudarienė. Visą dieną stovykloje praleido bei su vaikais bendravo Seimo narė Vida Čivilienė, svečiai iš Sveikatos apsaugos ministerijos Elena Urbonienė bei Almina Blažienė bei Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos prezidentas Anatolijus Čupkovas.
Stovyklos organizatoriai tikisi, kad integruota vaikų su negalia stovykla bus organizuojama ir kitais metais.

Žurnalas „Savaitė su TV“, 2011 Balandžio 20 d. Nr 16

GYDYMO JUDESIU GALIA

Dar mūsų senoliai sakydavo: „Tingėk, bet judėk“. Taigi nuo seno žinome ir suprantame, kad judėdami būsime sveikesni. Maža to, tinkami ir taisyklingai atliekami judesiai gali padėti išgydyti net sunkiausias traumas.

Kineziterapijos mokslo pradininku laikomas Hipokratas. Neabejotinai garsiausias antikinės Graikijos gydytojas kilo iš medikų giminės – buvo 18-os kartos gydytojas. Gydydamas pacientus, hipokratas atsisakė tuo metu vienintelio pripažinto religinio požiūrio į ligas ir daugiau dėmesio skyrė profilaktikai bei ligų diagnostikai. Jis gydė pasitelkdamas metodus, kurie šiandiens yra kineziterapijos pagrindas: masažą, hidroterapiją (gydymą vandeniu) ir manualinę terapiją (stuburo sąnarių ir su jais susijusių raumenų sistemų pokyčių gydymą rankomis). Dėl milžiniško indėlio į medicinos mokslą Hipokratas yra žinomas visame pasaulyje, o jo vardu pavadinta priesaika medikų praktikuojama iki šių dienų.

Kova už save

„Tinkamai atliekami judesiai ne tik suteikia sveikatos, bet ir yra vienas pagrindinių reabilitacijos po įvairių ligų ir traumų būdų. Toks gydymas vadinamas kineziterapija“, – aiškina vaikų kineziterapijos studijos „RitaRa“ įkūrėja, kineziterapeutė Rita Rapalienė.

Pasak pašnekovės, terminas „reabilitacija“ medicinos literatūroje pirma kartą buvo paminėtas 1946 m. Tuo metu buvo pradėtos kurti ir pirmosios reabilitacijos tarnybos. Jų atsiradimui didelę įtaką padarė neįgaliųjų kova už savo teises.

Neįgalumo priežastys – nevienodos: besivystančiose šalyse neįgalumo augimą skatina prasta mityba, infekcinė sligos, o išsivysčiusiose šalyse visų pirma vyrauja nelaimingi atsitikimai, lėtinės (somatinės) ligos, alkoholizmas bei narkomanija.

Reabilitacija

R. Rapalienė teigia, kad kineziterapija – vienas pagrindinių reabilitacijos būdų. Kineziterapijos pratimai padeeda fiziškai atsigauti po patirtos traumos ar neurologinių ligų. Ypač dažnai žmonės kreipiasi į kineziterapeutus, kai vargina nugaros, stuburo skausmai. Gydymas judesiais gali padėti tiems, kurių raumenų tonusas yra per mažas ar per didelis.

Mūsų pašnekovė šiuo metu dirba su mažaisiais. Pasak jos, kūdikiams ir vaikams kineziterapija dažnai tampa nbūtinybe. „Kineziterapija dažnai skiriama mažiems, kurių laikysena – netaisyklinga. Užsiėmimai sustiprina vaiko fizinę būklę. Taip pat ji reikalinga vaikams, turintiems motorikos reidos ar centrinės nervų sistemos sutrikimų, sergantiems cerebriniu paralyžium, Dauno sindromu, mielomeningocele, epilepsija, hidrocefalija ir t.t.“, – vardija kineziterapeutė.

Nauda pacientui

R. Rapalienės teigimu, geriausių rezultatų pasiekima, kai fiziniai nuokrypiai pastebimi ir pagalba pacientui suteikiama kuo anksčiau. Tai leidžia išvengti raidos sutrikimų ir komplikacijų vaikams augant. Kineziterapeutai, dirbantys su sveikatos problemų turinčiais žmonėmis, siekia kuo didesnio pacientų savarankiškumo ir geresnės gyvenimo kokybės.

Specialistė sajko, kad kineziterapijos nauda yra skirtinga: „Kai kamuoja mažas raumenų tonusas, kineziterapjia galima sustipriunti raumenis, suteikti stabilumo, koordinacijos. Jei vaikas serga cerebriniu paralyžiumi, terapijos metu galima išmokti judėti. Esant būtinybei, kineziterapeutas išmoko naudotis pagalbinėmis priemonėmis. Taip pat kineziterapija gali padėti suformuoti normalų pėdos skliautą ir taip išvengti plokščiapadystės, tobulinti laikyseną, vaikščiojimo įgūdžius. Ji gali ne tik padėti atgauti prarastą funkciją ar gebėjimą, bet ir sumažina skausmus bei veikia jų atsiradimo priežastis“, – tvirtina gydytoja.

Su užsispyrimu ir kantrybe

Kineziterapija – gydymo būdas. Žinoma, stebuklų čia nėra, tačiau įdėjus darbo, kantrybės ir užsispyrimo pasiekiama puikių rezultatų.

Paprašyta papasakoti konkrečių pavyzdžių, kaip kineziterapija padeda pacientams, R. Rapalienė prisiminė mergaitę, kurią dar kūdikystėje į kineziterapijos studiją atvedė tėvai. „Mergaitė visiškai nevaldė kojų. Jai buvo sudaryta individuali gydymo programa ir pradėti taikyti intensyvūs kineziterapijos užsiėmimai. Šiandiens, po 4 metus trukusio gydymo ir pritaikius specialius įtvarus, mergaitė vaikšto. Tiesa, kol kad ji dar pasiremia lazdele, bet kineziterapeutai nusiteikia optimistiškai. Mergaitei – tik 4 metai, tad pasiekėme labai gerų rezultatų“, – džiaugiasi pašnekovė.

Kineziterapeutė papasakojo dar vieną ne mažiau jaudinančią istoriją: „Tik gimusiams kūdikiui medikai nustatė itin griežtą diagnozę – kojų paralyžius. Pasak jų, pakilti iš invalido vežimėlio vaikas turėjo mažai vilčių. Tačiūau berniuko tėvai pasielgė labai išmintingai ir drąsiai. Neišsigando diagnozėz ir nenuleido rankų – ėmė ieškoti galimybių, kaip padėti kūdikiui. Tėvų ryžtas išgelbėjo vaiką.“

Į kineziterapeutus tėvai kreipėsi, kai jų kūdikiui buvo vos mėnuo. PO kelių ortopedinių operacijų ir intensyvių, po kelias valandas per dieną trukusių, kineziterapijos užsiėmimų vaikas pradėjo savarankiškai vaikščioti. Su dideliu vaiko užsispyrimu ir geležine tėvų kantrybe įspūdingi rezultatai buvo pasiekti per 5 metus.

„Šiuo metu tam vaikui yra 10 metų, jis gyvena visavertį gyvenimą. Berniukas netgi aktyvia sportuoja: lanko plaukimo treniruotes, dalyvauja varžybose. Labai džiugu, kad kineziterapija vaikui leido atsistoti ant kojų ir žengti pirmuosius savarankiškus žingsniu. Šiuo metu berniukas visiškai nesiskiria nuo bendraamžių“, – džiaugsmo neslepia pašnekovė.

Populiariausi gydymo būdai

Kineziterapijos metodus specialistaiu privalo gerai išmanyti ir mokėti taikyti individualiam paciento gydymui, reabilitacijai bei profilaktiškai. R. Rapalienė pabrėžia, kad prieš sudarant kineziterapijos priemonių planą būtina įvertinti bendrą ligonio būklę, biosocialinių funkcijų (judėjimo, orientacijos ir apsitarnavimo) sutrikimus, pakenktų organų ar sistemų būklę. Tai ppat svarbu atsižvelgti į paciento amžių bei lytį. Tik įvertinę minėtus veiksnius gydytojai gali skirti kineziterapinį gydymą.

Specialistė sako, kad kineziterapijoje naudojamus metodus galima skirstyti į dvi pagrindines grupes: aktyviąją ir pasyviąją kineziterapiją.

Aktyvioji kineziterapija – tai toks gydymo būdas, kai pacientas juda pats. Tai įvairūs fiziniai pratimai, vaikų kineziterapijoje populiariausi žaidimų elementai. Šios terapijos tikslas – stiprinti paciento raumenis, gerinti judesių kokybę.

Viena labiausiai paplitusių aktyviosios kineziterapijos rūšių yra gydomoji kūno kultūra. R.Rapalienė teigia, kad judesys – galingas biologinis stimuliatorius. Tačiau jis tampa gydomasis tada, kai taikomas tikslingai, saikingai ir atsižvelgiant į ligonbio būklę. Dažniausiai gydomojoje kūn0 kultūroje pasitelkiami fiziniai pratimai, kurie gali būti taikomi atskiram raumeniui, raumenų grupei, sąnariui ar jų grupei. Pratimų tikslas – greitai ir visiškai sugrąžinti paciento sveikatą bei darbingumą. Gydomoji kūno kultūra apima gydomąją gimnastiką, žaidimus ir sporto elementus.

Pasyvioji kineziterapija – toks gydymo būdas, kai ligonis nejuda, o įvairias manipuliacijas rankomis, prietaisais ar aparatais atlieka kineziterapeutas.

Masažas ir mechanoterapija

Pasyviosios kineziterapijos būdai taip pat yra skirstomi į kelias grupes. Dažniausiai naudojama masažo terapija. Odos dirginimas, juntamas masažo metu, yra transformuojamas į nervinius inpulsus, kurie sklinda į centrinę nervų sistemą. Ji savo ruožtu koordinuoja atsakomąsias reakcijas ir reguliuoja įvairias organizmo funkcijas.

Kitas populiarus pasyviosios kineziterapijos metodas – mechanoterapija. Tai gydymas fiziniais pratimais daromais su specialiais aparatais. Tokia terapija atliekama norint atgaivinti nusilpusius raumenis bei siekti, kad pagerėtų paciento sunkiai atliekamų judesių kokybė. Taikant šį gydymo būdą tam tikras judesys kartojamas daug kartų, paispriešinimas tiklsiai ribojamas, o raumuo tempiamas mechaniškai. Mechanoterapijos metu tempiamos sausgyslės, atgaivinamas raumenų tonusas, taisomi laikysenos defektai.

Tempimas

Dar vienas pasyviosios kineziterapijos būdas gali atrodyti šiek tiek netradicinis, tačiau, pasirodo, medicinoje jis naudojamas gana seniai ir yra išties veiksmingas. „Tempimo terapija – labai senas gydymo būdas, kuris gali būti taikomas įvairioms kūna dalims. Pasitelkiant tempimo pratimus siekiama pailginti tam tikras žmogaus kūno dalis, todėl jos yra tempiamos mechaniniu būdu pagal išilginę ašį. Dažniausiai taip veikiama sausgyslių ir raiščių sistema. Prieš atliekant procedūrą labai svarbu pacientui parinkti optimalią padėtį. Tempimas gali būti atliekamas naudojant specialius stalus ar kitas priemones. Procedūrą rekomenduojama atlikti vandenyje, nes jis gerai atpalaiduoja raumenis. Šio masažo trukmė – įvairi, priklausanti nuo paciento būklės ir tempimo vietos, pavyzdžiui, kaklas tempiamas 2-10 min., juosmuo – iki 20 min.“, dėsto R. Rapalienė.

Kineziterapeutė atskleidžia, kad prieš atliekant procedūrą reikia atpalaiduoti raumenis, tempti lėtai, didėjančia jėga, nuolat stebėti ligonio būklę. Beje, greitas procedūros nutraukimas gali ne tik nepadėti, bet net sukelti ligos paūmėjimą. Po šios terapijos pacientas turi būti ramybės būsenos. Patariama 20-30 min. likti toje pačioje vietoje, kurioje masažas buvo atliekamas.

„Tempimo terapija gali būti atliekama tik nustačius tikslią diagnozę“, – priduria pašnekovė. Be to, šią terapiją gali atlikti tik kvalifikuotas medikas.

Įvairios priemonės

Vaikams skirtose procedūrose dažnai naudojami terapiniai kamuoliai. „Atliekant pratimus su kamuoliu keičiasi sąnarių amplitudė, raiščių ir sausgyslių susitraukimas, vadinasi, yra dirginami juose esantys proprioreceporiai (nervų ląstelės, perduodančios į centrinę nervų sistemą impulsus apie kūno padėties kitimus), gerinantys judesių kokybę. Terapinis kamuolys padeda sumažinti padidėjusią raumenų įtampą (hipertonusą), skausmą, sutvirtina liemens raumenis ir pagerina laikyseną, suteikia vaikams džiugių akimirkų“, – žiniomis dalijasi R. Rapalienė.

Terapijoje tai ppat dažnai naudojamos įvairios plokštumos ir ritiniai. Pasak gydytojos, ritinys – nepakeičiamas pagalbininkas, kai lavinama stambioji ir smulkioji motorika bei tarpiniai judesiai. Turėdamas nepastovią, kintančią, judančią atramą, ritinyspriverčia derinti judesius, ieškoti pusiausvyros taško, stabilumo. Atliekant sudėtingesnius pratimus ant ritinio ar kamuolio, vaikučių judesiai būna laisvesni, negu darant pratimus ant stabilaus pagrindo. Judesių amplitudė, raumenų jėga ir viso kūno judrumas didinamas mažesnėmis pastangomis. Kadangi ritinys juda pirmyn ir atgal vienoje plokštumoje, vaikas, kurio koordinacija sutrikusi, jaučiasi daug laisviau, negu atlikdamas pratimus ant kamuolio.

Išmokusio aktyviai judėti 2-4 metų vaiko judesių kokybė, pusiausvyra ir koordinacija pradeda gerėti. Yra įvairių priemonių vaikščiojimui, pėdos skliautui formuoti bei plokščiapadystei taisyti. Judėjimo įgūdžių vystymasis prasidedea tada, kai sustiprėja ankstyvo amžiaus vaiko liemens raumenys. Į pagalbą pasitelkiamos įvairios priemonės: lazdelės, pritaikyti vaikams treniruokliai, kamuoliai, gumos, kopetėles ir kt.

Šiuolaikinės technologijos

Pašnekovė pabrėžia, kad šiuolaikinės technologijos daro įtaką ir kineziterapijai. Anksčiau kineziterapeutas galėjo dirbti tik rankomis, o dabar daugybė prietaisų, kurie ne tik palengvina specialisto darbą, bet ir greitina reabilitacijos procesą, padeda mokytis judėti bei lengviau pasiekti teigiamų rezultatų.

„Patobulėjos, pavyzdžiui, ramentai ir vežimėliai. Jie negalią turintiems vaikams ar suaugusiems dar labiau palengvina buitį ir padeda socializuotis“, – sako kineziterapeutė.

Nauda sveikiems

„Sveikiems vaikams individualių kinezitarpijos užsiėmimų nereikia. Tačiau jie gali dalyvauti grupiniuos eužsiėmimuose, kurių tikslas – bendrosios motorikos lavinimas: tam tikrų raumenų grupių veiklos, koordinacijos bei eisenos kokybės gerinimas. Fizinis ugdymas skatina veikus brandžiau protauti, mąstyti, moko budrumo ir sukaupti dėmesį, aktyvūs judesiai sužadina valą, drąsą, ryžtą“, – vardija specialistė.

R. Rapalienė teigia besidžiaugianti, kai mato, kaip keičiasi vaikų sveikatos būklė. „Kai kuriuos mažylius pirmąsyk pamatau dar kūdikius, o dabar jie jau eina į mokyklą. Pamažu kineziterapija jiems tampa laisvalaikio praleidim būdu. Ypač vyresniems vaikams (nuo 2 metų) tikie užsiėmimai yra kaip sportas. Be to, per užsiėmimus vaikai bendrauja su bendraamžiais ir gerai praleidžia laiką. Tad tuo pačiu metu yra palaikoma normali fizinė būklė, vaikas gerai jaučiasi“, – įsitikinusi kineziterapeutė.

Labai džiaugiamės, kad išėjo radijo laida apie mus. Norintys pasiklausyti gali ją rasti čia:

http://www.lrt.lt/archyvas/?channel=234933&section=2&filter=6453&record=25044_1297503595

http://vz.lt/straipsnis/2011/02/17/Pirmieji_grupiniai_kineziterapijos_studijos_uzsiemimai

Pirmieji grupiniai kineziterapijos studijos užsiėmimai – kūdikiams ir vaikams

Kaune įsikūrusi vaikų kineziterapijos studija „RitaRa“ pirmoji Lietuvoje pradeda organizuoti grupinius muzikinius ir judesio užsiėmimus 1-4 metų vaikams. Tyrimais įrodyta, kad fizinis vaiko lavinimas skatina pasitikėjimą savimi, formuoja visuomenei priimtinas moralines nuostatas, padeda išmokti bendravimo įgūdžių, suvokti asmeninius žmonių skirtumus.

Dauguma mažamečius auginančių tėvų žino, kad vaikai greičiau lavėja judėdami ir bendraudami. Jei vaikutis sveikas, jis pats greitai įsitraukia į fizinę veiklą − net nepastebime, kaip žaidimų aikštelėje ima siausti su kitais vaikais. O vystymosi sutrikimų turintiems vaikams galima padėti taikant kineziterapijos metodus. Kaune įsikūrusios studijos „RitaRa“ vadovė 25 metų patirtį turinti kineziterapeutė Rita Rapalienė sako, kad kineziterapijos metodai naudingi įvairaus amžiaus vaikams – nuo neišnešiotų mažylių iki aktyviai augančių paauglių.

„Užsiėmimuose naudojame šokio, žaidimų, kūrybinio judesio elementus, pratimai yra įvairaus intensyvumo ir sudėtingumo, atliekami skirtingu ritmu. Tyrimais įrodyta, kad tokia veikla ugdo lankstumą, raumenų jėgą, ištvermingumą, pusiausvyrą, rankų ir akių koordinaciją“, – pasakoja kineziterapijos specialistė.

Moksliškai patvirtinta, kad fizinė veikla teigiamai veikia kūdikių ir vaikų raidą, nuo vaiko išmoktų fizinių ir emocinių įgūdžių priklauso ir tai, kaip jį priims bendraamžiai.

„Šiuose valandos trukmės užsiėmimuose akcentuojame ne pačią mankštą, o fizinę veiklą kaip judesio patirtį. Norime, kad dalyvaujantys vaikai patirtų malonių akimirkų, mokytųsi bendrauti kūno judesiais“, − pasakoja p. Rapalienė.

Fizinis ugdymas skatina vaikus brandžiau protauti, mąstyti, moko budrumo ir susikaupimo, aktyvūs judesiai sužadina valią, drąsą, ryžtą, moko sukaupti dėmesį.

Muzika ir šokio ritmas

„Ekspertai pripažįsta, kad kūrybinis šokis plečia vaiko žodyną, gerina ilgalaikę ir trumpalaikę atmintį, protinius sugebėjimus, suteikia pasirinkimo laisvę. Šokant patiriamas judėjimo džiaugsmas jau savaime yra labai svarbus, net jei nėra specialaus mokomojo šokio tikslo, – pasakoja kineziterapijos specialistė. – Regai suaktyvinti naudojame įvairias formas, spalvas, klausai – varpelius, sirenas, muzikos įrašus. Skirtinga kryptimi, forma, tempu bei jėga atliekami judesiai veikia visą jausmų sistemą“.

Pratimų įtaka organizmui, sako pašnekovė, taip pat priklauso nuo muzikos. Užsiėmimams parenkama tokia muzika, kuri lavintų estetinį vaiko skonį, padėtų ilgesniam laikui sutelkti dėmesį, skatintų judesius atlikti intensyviau, energingiau arba atvirkščiai – lėčiau, ramiau.

Taiko ir sveikiems

Kineziterapijos metodus galima taikyti nuo kūdikystės ir sveikiems, ir neišnešiotiems ar motorinės raidos sutrikimų turintiems mažyliams.

„Padedame pajusti, suvokti ir mokytis taisyklingų judesių, skatiname aktyvų vaiko dalyvavimą įvairioje veikloje susijusioje su mobilumu, žaidimais, socialine aplinka ir pažinimu“, – sako R. Rapalienė.

Jos teigimu, tarp sutrikimų turinčių 2−4 metų vaikų dažniausiai pasitaiko centrinės nervų sistemos sutrikimų, cerebrinio paralyžiaus, Dauno sindromo, mielomeningocelės, epilepsijos ar hidrocefalijos atvejų.

„Po botulino toksino injekcijų tokiems vaikams reikia intensyvios kineziterapijos, kad sustiprėtų nusilpę raumenys. Vaikas mokomas laikyti pusiausvyrą sėdėdamas, stovėdamas, lavinamas jo liemens stabilumas, paslankumas, jis mokomas savarankiškai judėti, taisyklingai vaikščioti, judesių koordinacijos“, − pagalbos sergantiems mažyliams būdus vardija R. Rapalienė.

Vyresniems, iki dešimties metų vaikams, anot pašnekovės, dažniausiai pasitaikanti problema – stuburo iškrypimai, gydomi taisyklingos laikysenos formavimo pratimais.

„Išmokęs aktyviai judėti, vaikas pradeda gerinti judesių kokybę. Užsiėmimuose naudodami koreguojančiąją gimnastiką ir treniruoklius sprendžiame ortopedines problemas, stipriname liemens raumenis, nes būtent jie sujungia visą kūną į visumą, laviname raumenų jėgą ir ištvermę“, − sako specialistė.

Jogos užsiėmimai

Dvi „RitaRa“ studijoje dirbančios kineziterapijos profesionalės su vaikučiu individualiai užsiima nuo 45 min. iki valandos, naudodamos konkrečiam atvejui pritaikytas metodikas. Studijoje teikiamos ir logopedo paslaugos, greitu metu studiją lankantiems ar planuojantiems lankyti vaikams ketinama pasiūlyti jogos užsiėmimų.

„Su kiekvienu vaiku paprastai dirbame atskirai. Įvairiais metodais įvertiname oralinę motoriką, ankstyvąją garsinę vaiko kalbą, kalbos supratimą, foneminę klausą, tarimą, žodyno gausą, kalbos gramatinę sandarą, rišliąją kalbą, artikuliacinį aparatą. Užsiėmimų metu taikome patikrintus metodus: sensorinę stimuliaciją, žaidimų, maitinimo terapiją, „Portage“ ankstyvojo ugdymo programą, kalbos korekciją, neverbalinę komunikaciją“, − vardija R. Rapalienė.

Skaičiuojama, kad fiziniai kineziterapijos pratimai lemia apie 80 proc. reabilitacijos sėkmės.